Suffocation

33 skyrius

Sėdžiu prie visokiomis vaišėmis nukrauto stalo. Galbūt tokiam vėlyvam vakarui viso to kiek per daug, tačiau niekam tai nerūpi. Visi čia esantys linksmai šnekučiuojasi ir su malonumu užkandžiauja. Namuose garsiai aidi balsai bei juokas. Nepamenu, kada paskutinį kartą valgiau su tokia didele kompanija. Visuomet bent truputėlį pavydėjau Hunteriui šeimos. Manosios nariai nebuvo tokie atlapaširdžiai, tad net ir valgant kartu, vakaras netapdavo mažiau nykus. Po mamos skyrybų su tėčiu, situacija dar labiau pablogėjo. Ji kone visiškai apsitvėrė tylos siena, tad dėmesio tuometiniam dvylikamečiui be galo trūko. Tai, tikriausiai, nemažai prisidėjo ir prie tokio ūmaus mano charakterio. 

Nepastebimai atsidusęs, atsipjaunu dar vieną gabalėlį burnoje tiesiog tirpstančio kepsnio. Hunteris jau geras penkiolika minučių neužsičiaupdamas detaliai pasakoja kiekvieną kelionės metu nutikusią smulkmeną. Jeigu šalia nebūtų sėdėję jo tėvai, ko gero, jau seniausiai būčiau jį užčiaupęs, tačiau šie atidžiai gėrė į save kiekvieną jo žodį ir nepanašu, kad būtų buvę bent kiek išvarginti tokio jo tauškimo.

- Marki, pameni tą atrakcionų parką? Niekada nepamiršiu, kaip ten buvo smagu. O ypač tame apžvalgos rate. Taip nuostabu ir be galo romantiška,- svajingai atsidūsta Hunteris, sugrąžindamas mane į pokalbį.

Vos ne vos susilaikau neužsikosėjęs ir piktokai dėbteliu į vis dar nesusivokusį Hunterį.

- Romantiška? Nagi nagi, kas ten tokio nutiko?- smalsiai sukikena Hunterio mama Šarlotė.

Viešpatie, kokie jie abu panašūs. Sunkiai nuryju seiles. Nesu tikras, kaip derėtų apeiti šią temą, tad tiesiog palieku viską Hunterio valioje. Akies krašteliu dirsteliu į vaikiną. Rodos, šis tik dabar suvokia savo klaidą, mat jo skruostai staiga pasidabina raudoniu.

- Nieko, tiesiog išsprūdo,- Hunteris bando gelbėti situaciją.

- Hunti?- vaikino mama klausiamai išriečia antakį ir susmeigia į jį smalsias akis.

- Na, galbūt tiesiog kai ką impulsyviai pabučiavau,- nervingai sukikena Hunteris ir nusuka akis nuo motinos.

- Pala pala, maniau, kad tai padariau aš,- susiraukęs lepteliu.

Vos žodžiams išskridus iš burnos, noriu prasmegti skradžiai žemę. Šokiruotas iškaitęs Hunteris atsisuka mano pusėn ir abu apmirštame. Nebežinau nė kur lįsti. Tiesiog sėdžiu ir laukiu to, kas nutiks.

- Juk sakiau, kad ši kelionė Hunteriui bus tik į naudą. Matai, išsipildė toli gražu ne viena jo svajonė,- Šarlotė linksmai niukteli savo vyro petį.

- Jeigu kalbi apie bučinį su Marku, tai ši svajonė jau seniai įgyvendinta. Nejaugi neatsimeni Hunčio dešimtojo gimtadienio?- netikėtai sukikena Hunterio tėtis Loganas.

Visiškai priblokšti ir išpūtę akis spoksome į suaugusiuosius.

- Mam?- Hunterio balsas suvirpa. 

Atrodo, kad jis dar labiau sukrėstas nei aš.

- Ak, taip. Pamenu. Markas liko nakvoti pas mus,- Šarlotė gurkšteli savo gėrimo,- Buvo jau vėlyvas vakaras, kai Hunteris atbildėjo į apačią toks laimingas, kad man net pasidarė baisu. Kai paklausiau, kas nutiko, jis tiesiog atsakė, jog pabučiavo Marką.

Instinktyviai pirštais priliečiu savo lūpas. Pasirodo, pirmasis mano bučinys, kurį vyliausi savo noru atidavęs jam, jau metų metus buvo vaikino kišenėje. Įsispoksau į Hunterį, kuris visiškai nebežino, kur dėtis.

- Manau, kad reiktų baigti šią temą,- pusbalsiu prabyla vaikinas ir pajutęs vėl kaistančius skruostus, veidą užsidengia rankomis,- Viešpatie, kaip gėda.