Suffocation

54 skyrius

Tiek aš, tiek Hunteris tikėjomės, jog šeštadienio rytą iki atvažiuojant jo tėvams praleisime dviese. Deja, kaip ir visada, mūsų norai nueina šuniui ant uodegos. Dar prieš vienuoliktą, palatos durys plačiai atsilapoja ir vidun įžengia pora tikrai netikėtų svečių. 

- Mano mylimiausi idiotai kvadratu,- vos tarpduryje išvydęs Dilaną ir Karterį, linksmai sukikena Hunteris.

- Panašu, kad nesergi taip rimtai, jei dar sugebi pokštauti,- vypteli Dilanas ir sudrimba į fotelį prie lovos.

- Visiems būna gerų ir blogų dienų,- prunkšteli Hunteris ir atsargiai įsipatogina lovoje.

- Kaip visada laiku ir vietoje, Dilanai,- Karteris perverčia akis ir atsidusęs ant stalelio sukrauna visas atneštas lauktuves,- Labas, Hunteri. Labas, Markai. 

Linkteliu Karteriui ir iš palatos kampo atnešu jam kėdę atsisėsti. Kadangi nelieka laisvos vietos, atsiremiu į palangę. Kurį laiką dar bandau sekti šalia pliurpiančių draugų pokalbį, tačiau po minutėlės nuklystu mintyse. Girdžiu garsesnes frazes bei juoką, tačiau nesikoncentruoju į visa ko esmę. Iš kertelės į kertelę galvoje stumdau įvairias mintis, bandau susidėlioti artimiausių dienų planą, kad nereikėtų dėl visko tiek daug stresuoti.

- Žemė kviečią Marką,- Hunterio balsas patraukia mano dėmesį.

- Kas?- gerokai pasimetęs paklausiu.

- Nestovėk it koks atsiskyrėlis,- sukikena vaikinas ir švelniai patapšnoja lovą šalia savęs,- Ateik čia.

Nejučia šyptelėjęs, atsitraukiu nuo palangės ir prisiartinęs prie lovos, įsitaisau šalia Hunterio. Kiek pabuvęs su savimi, sugrįžtu ir prisijungiu prie pokalbio. Dilanas ir Karteris pasisvečiuoja dar geras porą valandų. Kadangi Hunteris jau gerokai atitrūko nuo universiteto gyvenimo, o su manimi apie visas paskalas, dažniausiai, nenorėdavo kalbėti, dabar buvo puiki proga tai padaryti. Neprireikia net imtis jokių atsargos priemonių prieš nuobodulį, mat visą tą laiką netyla kalbos. Draugai atsisveikina tik tuomet, kai juos pakeičia nauji svečiai - Hunterio tėvai.

- Matau, kad šiandien kažkokia visuotinė lankytojų diena,- sukikena Šarlotė, kai po ilgų atsisveikinimų išeina draugai.

- Tai jau tikrai,- atsidūsta Hunteris ir šyptelėjęs apglėbia brolių, o jei tiksliau, Karterio padovanotą meškutį.

- Pasistengsime labai ilgai neužsibūti, kad tavęs pernelyg nenuvargintume. Spėju, kad norėtum praleisti šiek tiek laiko tik su Marku,- mirkteli Šarlotė. 

- Viskas gerai, mama,- Hunteris droviai šypteli.

Moteris sukikena ir priėjusi prie vaikino, pavelia jo plaukus.

- Mano mažasis kovotojas,- dar sykį šyptelėjusi, Šarlotė pabučiuoja jo viršugalvį.

Galiu prisiekti, kad Hunterio blyškūs skruostai akimirksniu atgauna rausvą spalvą.

- Prašau, tik ne dabar,- ryškiai susigėdęs vaikinas delnu prisidengia veidą. 

Šarlotė ir Loganas it susitarę sinchroniškai susijuokia, taip tik dar labiau sugėdindami vaikiną. Nesusilaikęs šypteliu ir aš. Kiek paerzinę Hunterį, jo tėvai ganėtinai greitai apsitvarko ir jau yra pasiruošę išeiti. Spėju, jog ilga istorija su ligoninėmis išmokė juos ramiau reaguoti į situaciją ir neįkyrėti daugiau nei reikia. Hunteris taip pat nenorėjo, kad artimi žmonės dėl jo tuščiai švaistytų kiekvieną savo laisvesnę minutę, tad niekas čia jau nesėdėjo kiaurą parą. Šarlotei ir Loganui išėjus, kiek lengviau atsikvepiu ir atsipalaiduoju.

- Tikriausiai priimti mano svečius labai sunkus darbas,- sukikena Hunteris ir krimsteli obuolio,- Atrodai siaubingai nusikalęs.

- Nesuprantu, kaip nepavargsti nuo viso šio šurmulio,- atsidūstu ir dirsteliu į vaikiną.

- Galbūt todėl, kad šalia turiu tai, kas man suteikia jėgų,- atsisukęs į mane jis nusišypso.

Nesusilaikęs atsakau jam tuo pačiu. Taip, štai dėl ko aš kovosiu iki tol, kol mano širdis sustos.