Suffocation

59 skyrius

Kadaise kai kas man pasakė, jog sapnai yra pats gražiausias žmogaus proto produktas. Tuo metu priėmiau jo žodžius siaubingai pakylėtas ir aklai tuo patikėjau. Deja, košmarai taip pat yra sapnai. To jis man neminėjo. Būtent taip galiu apibūdinti paskutines septynias savo gyvenimo dienas. Košmaras, iš kurio negaliu nė nubusti. Gydytojai visomis išgalėmis stengėsi paskatinti nors šiokį tokį progresą, tačiau didelės viltys ir medikamentų įvairovė stebuklų nesukūrė. Įvairių procedūrų dėka, Hunterio gyvybė bent jau kol kas nebebuvo pavojuje. Tačiau jo organizmas visiškai nusilpo.

Lankymo valandos buvo griežtai reguliuojamos, kadangi jam reikėjo daug ramybės bei poilsio. Mačiau jį gerokai rečiau nei vyliausi, tačiau kartu ir žymiai dažniau nei norėjau. Man buvo sunku jį tokį matyti. Hunterio tėvai jautėsi panašiai. Nors jie ir nepraleido nė vienos progos pamatyti savo mylimą sūnų, vos jiems išėjus iš palatos, akyse vis žibėdavo ašaros. Stoviniuodamas prie Hunterio palatos durų, sekundei stabteliu, tačiau nuvijęs mintis šalin, praveriu duris. 

Vaikinas, rodos, tebeguli taip pat, kaip palikau jį prieš porą dienų. Ramiai, tolygiai, bet vos pastebimai kvėpuodamas. Išmokau nebekreipti didelio dėmesio į jį supančias technikos pinkles. Hunteris nežymiai kilsteli galvą, tačiau jo veidu kaipmat nusirita kažkokio nemalonumo banga. Galiu suprasti, kad jam skauda. Lyg to nebūtų galėjęs padaryti jau kurį laiką, vaikinas akimis perbėga patalpą, kol sustoja ties manimi. Jo lūpose įsirango menkas šypsnis.

- Maniau, kad daugiau čia nepasirodysi,- švelniai sugaudžia vaikino balsas.

Prisiartinu prie jo lovos ir kiek įmanoma atsargiau pavėlęs jo plaukus, prisėdu ant kėdės šalia.

- Turėjau tokių minčių. Tačiau negaliu palikti savo mylimiausio klouno vieno,- netikusiu sarkazmu pabandau nuslėpti jaudulį,- Net jei ir nekenčiu ligoninių.

Hunteris vangiai nusijuokia.

- Žinau, Marki. Tačiau nemanau, kad dar susitiksime kažkur kitur,- tarsteli sunkiai atsidusdamas.

Nuo šios minties, mano kūnu nuvilnija šiurpo banga.

- Juk negulėsi čia amžinybę,- bandau prasklaidyti niūrią nuotaiką, tačiau tai nesuveikia.

Hunteris liūdnai šypteli.

- Mes abu žinome, kur gulima visą amžinybę.

Tai buvo paskutinis lašas. Lašas, ištrūkęs iš kairiosios akies man to nė nejaučiant.

- Juk tai dar ne sudie?- tariu, melsdamas paspringti savo paties žodžiais.

- Nežinau, Marki, tačiau turi būti pasiruošęs,- kiek padvejojęs atsako Hunteris ir kilsteli ranką, kad nubrauktų mano išsprukusią ašarą,- Juk žinai. 

Linkteliu ir suleidęs dantis į apatinę lūpą iš paskutiniųjų stengiuosi valdytis.

- Saulėlydžiai yra įrodymas, kad ir pabaigos gali būti gražios. Juk po jo, netrukus išaušta. Jaučiu, kad šį kartą iš ligoninės tikrai neišsikapstysiu. Niekada nebūdavo taip blogai. Naujienos nekokios,- ramiai, tačiau tvirtai tarsteli Hunteris.

Pakeliu savo sudrėkusias akis ir perpinu savo šaltus, prakaite išmirkusius pirštus su jo.

- Tuomet kodėl esi toks ramus? Tau nebaisu? 

- Yra dalykų, kurių neįmanoma kontroliuoti. Marki, taip jau yra. Tačiau pabaiga ne visada yra pabaiga. Bent jau ne visiems,- šypteli Hunteris. 

Jo žodžiai sminga giliai ir aštriais ašmenimis rėžia viską pakely. Žinau ir suvokiu, jog jis visiškai teisus. Tačiau negaliu to priimti. Pažvelgiu tiesiai jam į akis, minutėlei net sulaikydamas kvapą. Tada švelniai spusteliu jo liauną pamėklišką delną savajame.

- Hunteri Bruksai, esi geriausias dalykas mano gyvenime ir visada toks būsi. Ačiū.