Suffocation

17 skyrius

San Franciskas išties turėjo savitą gyvenimo stilių. Priešingai nei Sietle, čia tvyrojo visai kitokia atmosfera. Dar ieškodami savo motelio jau spėjome suprasti, kad čia viskas vyksta visai kitokiu ritmu nei mūsų gimtajame mieste. Palikę daiktus kambaryje, nieko nelaukdami iškeliaujame susipažinti su miestu. Tam turime daug laiko, kadangi čia pasilikti planavome dvi naktis. Kulniuojant judriomis gatvėmis, Hunteris vis murma kažkokius istorinius faktus, kuriuos surado internete. Nelabai jo klausausi, mat man pilnai pakanka viską apžiūrinėti.

- Kur mes einame?- po kurio laiko paklausiu.

- Į vietą, kurios nepamačius, iš čia išvykti būtų mažų mažiausiai nuodėmė,- paslaptingai prabyla Hunteris, tačiau esu beveik tikras, kad žinau apie ką jis kalba.

- Kaip visuomet, iš tavęs negalima tikėtis normalaus atsakymo,- atsidūstu.

Mudviem nužingsniavus neblogą kelio gabalą, prieš akis atsiveria daugelį kartų regėtas vaizdas. Tik šįkart, kai tai regiu ne atviruke, o realybėje, man užgniaužia kvapą. Priešais tvirtai stūkso milžiniškos raudonos metalo konstrukcijos ir šešiasdešimties metrų aukštyje virš vandens, pakibę du kilometrai kelio. Aukso Vartų tiltas pasitinka mus visame gražume. Visiškai toks kaip filmuose, tik tikras. 

Esu pernelyg užimtas šio ypatingo vaizdo kišimu į savo atmintį, tad kurį laiką visiškai ignoruoju Hunterį. Kai pagaliau į jį pažvelgiu jis pergalingai šypteli. Jam dar kartą pavyko mane klaikiai nustebinti. Žingsniuojant tilto pėsčiųjų taku, mano kojos nemaloniai suvirpa, tačiau juk tikrai ne kasdien tenka vaikščioti tokiame aukštyje.

- Dabar suprantu, kodėl šis tiltas toks populiarus. Tai tikrai nuostabi vieta filmuoti romantiškas scenas bei įamžinti ant atvirukų viršelių,- stabtelėjęs ir pasirėmęs į turėklus šypteli Hunteris.

- Žinai, tai taip pat ir viena populiariausių vietų, kur žudosi žmonės,- prunkšteliu.

- Tai irgi paaiškinama. O kas nenori mirti gražioje vietoje? Ir dar, su šimtaprocentine pasisekimo garantija,- sukikena Hunteris, vis dar neatitraukdamas akių nuo ramiai plaukiančio vandens,- Reikia nusifotografuoti, kad niekada nepamirštume šios akimirkos.

Kilsteliu antakį, tačiau man nesumojus nieko pasakyti, Hunteris jau paruošia savo telefoną ir prisigretinęs plačiai nusišypso. Paskutinę akimirką dar suspėju išspausti pusiau padorų šypsnį, tačiau žinau, kad nuotraukoje jis atrodys nekaip. Viliuosi, kad ši ji daugiau niekada neišvys dienos šviesos. Mudu dar keletą minučių pastoviniuojame kažkur tilto vidury ir žvelgiame į horizontą. Nors šalia zuja įkyriai pypsinčios transporto priemonės, laikas akimirkai sulėtėja ir jaučiuosi atsipalaidavęs.

- Mums jau laikas papietauti,- prabyla Hunteris ir prideda ranką prie savo pilvo,- Vanduo su krekeriais nėra pats sočiausias maistas.

Pritardamas linkteliu.

- Dar vienas protingas pasiūlymas iš tavo lūpų,- šypteliu.

- Nejaugi jų tikrai tiek jau mažai?- Hunteris išriečia antakį.

- Nedaug, patikėk manimi,- patvirtinu, taip priversdamas draugą susiraukti.

- Pažiūrėsim, ką šnekėsi, kai tavo subinė bus išspardyta,- Hunteris primerkia akis ir pasiruošia puolimui.

Dar spėju išgirsti savo paties juoką, tačiau kojos ima savavališkai nešti mane tolyn. Kažkur už nugaros, Hunteris juokdamasis šaukia, bet jo žodžių nesuprantu. Širdis mano krūtinėje daužosi taip stipriai, kad užgožia viską aplinkui. Nemąstau, nejaučiu, tiesiog esu. Čia ir dabar. Ir man siaubingai gera.