Suffocation

5 skyrius

Sakydamas, kad šiame mieste verda visas Oregono valstijos gyvenimas, Hunteris tikrai neklydo. Nereikėjo nė prisiartinti prie miesto centro, kad mudu būtume įtraukti į chaotiško šurmulio verpetą, kuriame mūsų tūkstantinis biudžetas galėjo lengvai ir greitai išlėkti vėjais. Laimei, pavyko gerokai pašėlti neišleidus daug pinigų. Buvo jau gerokai po vidurnakčio, kai įžengęs pro motelio kambario duris sukrentu ant savo lovos.

- Žinai, man užteks ir Portlando. Vežk mane namo,- atsidūstu.

- Mudu dar neįveikėme nė ketvirtadalio kelio,- sukikena Hunteris ir toliau kažko ieško savo krepšyje.

Kol drybsau kone visiškai nusivaręs nuo kojų, jis, panašu, dar kupinas energijos. Laikiną tylą kambaryje sklaido tik negarsiai grojantis radijo imtuvas. Nors jau pakankamai vėlu ir dauguma motelio gyventojų sapnuoja devintą sapną, Hunteris kategoriškai atsisakė jį išjungti ir kiek pritildęs įrenginį toliau mėgaujasi jo skleidžiamomis naktinėmis melodijomis. Nuvijęs visas mintis šalin, silpnai atsidūstu. Žinau, kad nuo manęs stipriai trenkia prakaitu ir dušas yra būtinybė, tačiau neturiu tam jėgų.

O ir mano akys magiškai prilimpa prie Hunterio. Stebiu, kaip vaikinas lanksto prieš išeinant į miestą sujauktus drabužius. Atkreipiu dėmesį į tai, kaip kaskart padėjus sutvarkytus rūbus į vietą, jo veide sužaidžia maža šypsenėlė. Hunteris turi kažką tokio, kas mane keistai traukia. Jis tarsi magnetas. Pažįstu Hunterį vienuolika ilgų savo metų ir tai buvo pakankamas laiko tarpas, kad suprasčiau, jog skiriamės it diena ir naktis. Galbūt tai ir yra priežastis, kodėl šis linksmas saulės berniukas traukia tokį vienišą mėnulį kaip aš.

Mano apmąstymus pertraukia ant grindų staiga nukritęs krepšys. Krūpteliu nuo tokio netikėto garso ir akimis vėl suseku Hunterį. Vaikinas kone keturiomis nulekia prie naktinio stalelio ir greitai pagarsina radijo imtuvą. Tik po keleto sekundžių atpažįstu skambančią dainą, tačiau Hunteris jau spėjo joje visiškai paskęsti. Tai mėgstamiausia Hunterio daina. Lėti baladės akordai užtvindo nedidelį kambarį. Hunteris strykteli iš tupimos pozicijos.

- Marki, pašok su manimi,- visiškai iš niekur nuskamba vaikino prašymas.

- Tikrai ne,- palinguoju galvą.

- Prašau,- Hunteris švelniai papučia lūpas.

Kurį laiką dvejoju.

- Tiek jau to,- atsidūstu ir pakylu iš lovos.

Jei reiktų įvardinti savo silpnybę, ji šimtu dvidešimčia procentų būtų apibūdinta vienu žodžiu. Hunteris. Jam pasipriešinti tiesiog neįmanoma. Vos man prisiartinus, vaikinas ištiesia savo ranką. Švelniai ją suėmęs, dar kiek padvejoju, tačiau netrukus kita apsiveju jo liemenį. Hunteris šypteli ir savo laisvą ranką patupdo ant mano peties. Man visai patinka būti taip arti Hunterio. Patinka tai, kaip mūsų kūnai juda vedami muzikos ritmo. Nesu puikus šokėjas, tačiau dabar tai nesvarbu. Dainai besibaigiant, vaikinas švelniai paguldo savo galvą į mano kaklo linkį ir atsidūsta, nusiųsdamas kūnu keistą virpulį.

- Ačiū,- tyliai sušnibžda.

- Kam to reikėjo?- pagautas smalsumo paklausiu.

Hunteris minutėlę patyli.

- Praleidau dvyliktos klasės išleistuves, o vakarėliuose tokių šokių nepašoksi. Pamaniau, kad reiktų patikrinti ar tai tikrai taip nuostabu, kaip visi sako,- vaikinas susijuokia.

- Juk po metų būtum galėjęs tai išbandyti universiteto baigimo šventėje su kokia nors gražia mergina. Jos visos dėl tavęs tik ir kraustosi iš proto,- nesusilaikau neprunkštelėjęs,- Manau, tai būtų buvę kur kas įsimintiniau.

Hunteris vėl kurį laiką patyli. 

- Žinai, tai ilgas laikotarpis. Per tiek laiko gali daug kas nutikti, tad nereikia gaišti. Jei kažko nori, turi daryti tai šiandien. Niekada nežinai, ko galima tikėtis rytoj.