Suffocation

7 skyrius

Mano plaukuose žaidžia jau puikiai pažįstamas gaivus vėjelis. Vėl sėdžiu juodajame Hunterio pikape ir spoksau į prieš akis it gyvatę besirangantį kelią. Iki kelionės tikslo liko dar keletas valandų, tad vidurdienio kaitrą teks leisti automobilyje. Hunteris ramiai sėdi už vairo ir klausosi radijo. Pasigirdus energingiems naujos dainos akordams vaikinas kaipmat atgyja ir ima linguoti galvą į taktą. Nesusilaikau ir prunkšteliu. Hunteris trumpam pasisuka mano pusėn ir kilsteli antakį.

- Čia aš turėčiau kilnoti antakius. Nuo kada tau patinka Madona ?- paklausiu vos sulaikydamas pašaipų juoką.

Hunteris švelniai susiraukia.

- Ši daina velniškai užkrečianti. Be to, ne tau mane teisti. Juk pats visada niūniuoji išgirdęs Titaniko garso takelį,- taria vaikinas ir klastingai šypteli.

Susiraukiu ir piktokai dėbteliu į draugą.

- Gyvenime nesu niūniavęs tos dainos,- sumurmu.

- Esi,- sukikena Hunteris.

- Nesu,- dar labiau susiraukiu.

- Esi.

Atsidūstu ir nusuku galvą į langą.

- Gerai, galbūt. Bet tik kartą,- burbteliu,- Kas nėra jos niūniavęs?

- Tavo tiesa,- sukikena vaikinas,- Žinai, su tavimi ginčytis beprasmiška.

- Sveikinu, genijau,- tariu nesutramdydamas šypsnio.

Hunteris pasuka galvą į mano pusę ir nusijuokia.

- Tai Markas, kurį pažįstu.

*

Antrąjį kelionės sustojimą pasiekiame gerokai po pietų. Prieš akis sutviskus įvažiavimo į Niuportą ženklui, Hunteris pergalingai šypteli. Šis miestas nedidelis, tačiau ir nepakankamai mažas, kad pavyktų atsikvėpti nuo šurmulio. Hunteris gena automobilį gilyn miestą. Neklausiu, kur važiuojame, mat esu pernelyg užsiėmęs visiškai nepažįstamos aplinkos analizavimu. Nors neypatingai mėgstu naujas erdves, šis miestas išties vertas dėmesio. Kruopščiai sutvarkyta aplinka, spalvingos gatvės bei įdomus jų išplanavimas traukia akį. Niuportas tikrai išsiskiria iš visų per mano ilgai trumpą gyvenimą regėtų miestų.

Mano širdis sekundei stabteli, kai mūsų automobilis užrieda ant aukšto tilto, jungiančio plataus laivybos kanalo atskirtas miesto puses. Nors tiltai Sietle ir ne naujiena, važiuodamas šiuo lyg iš naujo prisimenu, koks jausmas keliauti dešimtimis metrų virš žemės paviršiaus. Palikęs tiltą užnugaryje automobilis palengva nuburzgia tolyn. Netrukus Hunteris pasuka pikapą ir įriedame į didelio prekybos centro stovėjimo aikštelę.

- Maniau, kad vakarienei dar ne laikas,- sutrikęs tarsteliu.

- Ir teisingai galvojai. Tačiau vanduo bei užkandžiai nėra vakarienė, o jų šiame automobilyje neliko nė kvapo,- ilgesingai dirstelėdamas į nevalgomo šlamšto prigrūstą mašinos galą atkerta Hunteris. 

Jis sakė tiesą. Viskas, kas valgoma, kelionės metu dingo akimirksniu. Alkio, nuobodulio ar netikėtai užklupusio snaudulio atveju užkandžiai buvo vienintelis būdas išsigelbėti. Atsidūstu ir linktelėdamas pritariu tokiai idėjai. Hunteris žaismingai pakilnoja antakius ir atidaręs automobilio dureles išsiropščia lauk. Išlipu ir aš. Ilgą laiką žemės nelietusios kojos it mediniai pagaliai nusileidžia ant asfalto ir ima sunkiai tempti mane pirmyn. Atsidusęs dėl dar vieno būsimo susidūrimo su miniomis žmonių, akimis nuseku kiek tolėliau paėjėjusį draugą. Paspartinu žingsnį, kad jį pasivyčiau, nors esu šimtu procentų įsitikinęs, jog pasimetęs, pastebėčiau jį net ir tūkstantinėje minioje.