Suffocation

|epilogue|

Vėsus nakties vėjas smelkiasi kiaurai per mano drabužius. Sudrebėjęs nuo žvarbos prisilietimo, kilsteliu savo šaltas rankas prie burnos ir pūsteliu į jas šiek tiek šilto oro. Tai menkai tepadeda, tačiau nors akimirkai pasijuntu bent kiek jaukiau. Nors menkas šaltukas visaip stengiasi mane nugalėti, jam nepavyksta. Mintis skrodžia daugybė kitų svarbesnių dalykų, kurių šiandien niekaip nepajėgiu nusikratyti. Atsidusęs alkūnėmis atsiremiu į kelius ir delnais užsidengiu veidą.

Vieneri metai. Trys šimtai šešiasdešimt penkios dienos. Mano maža, tačiau nepaliaujamai didėjanti begalybė be Hunterio. Paskutinį studentišką vakarą leidžiu ant suolelio šalia gyvo kaip niekada universiteto pastato. Noriu eiti linksmintis, kaip tai nerūpestingai daro kiti, tačiau negaliu. Giliai širdyje žinau, jog šis vakaras jau labai ilgą laiką pažadėtas naujai melancholijos sesijai. Tai turėjo būti dar viena svarbi diena mūsų su Hunteriu gyvenime, tačiau, kaip ir daugybė kitų, ji liko svarbi tik man. Kol pamažu judu į priekį, Hunteris amžiams įstrigo kažkuriame praeities taške.

- Kažkodėl tikėjausi rasti tave kūkčiojantį su pigaus viskio buteliu rankoje. Pripažinsiu, esu gerokai nusivylęs,- išgirstu netikėtą komentarą.

Šalia stovi lyg iš niekur išdygęs Karteris. Jis atrodo kaip niekada pasitempęs ir susitvarkęs. Ganėtinai solidi apranga suteikia jam kažkokio vyriškumo ir brandos prieskonio. Kita vertus, tik aš ir esu vienintelis idiotas, kuris į išleistuvių vakarėlį atėjo su džinsais ir nė nenusivalęs purvinų kasdienių sportbačių.

- Deja, čia neturiu net vandens,- menkai šypteliu ir kiek pasislinkęs leidžiu draugui prisėsti. 

Karteris tik atsidūsta ir truktelėjęs pečiais klesteli prie manęs. Kurį laiką nei vienas mūsų neprataria nė žodžio, tačiau man tai visai patinka. Nors kito žmogaus buvimas šalia ir suteikia savotišką paguodą, tai toli gražu nereiškia, kad noriu leistis į kalbas. Arba bent jau taip galvoju.

- Šiąnakt tavo pora turėjo būti jis, tiesa?- netikėtai prabyla Karteris.

Pagautas nuostabos, pasuku galvą jo pusėn. Nors draugo balsas skamba tvirtai ir jame negirdėti nė krislelio pašaipos, kažkodėl suabejoju, ar jis klausia rimtai.

- Ką nori tuo pasakyti?

Karteris švelniai šypteli.

- Tu ne kvailas, Markai. Manau, kad puikiai supranti, ką turiu omenyje. Tik toks idiotas kaip mano brolis galėjo nesuprasti, kad judu su Hunteriu nebuvote vien tik draugai,- atvirai išdėsto.

- Nejaugi tai buvo taip akivaizdu?- droviai paklausiu.

- Patikėk, buvo. Dar ir kaip,- tarsteli Karteris ir nesulaiko nuoširdaus juoko.

Tarsi pakutentas, per prievartą išspaudžiu šiokį tokį krizenimą. Mano skruostai ima šiek tiek kaisti.

- Velnias,- žaismingai tarsteliu.

Tarp mūsų minutėlei vėl stoja tyla.

- Kaip supratai, kad jis būtent tas žmogus?- vėl paklausia.

Jaučiu, jog jam išties įdomu, tačiau abejonė jo balse išduoda, kad jis bijo paliesti jautrią temą. Sudvejoju, ar verta jam atsiverti, tačiau suprantu, jog neturiu ko prarasti.

- Visada tai žinojau, net jei to ir nesupratau. Hunteris metė man rimtą iššūkį. Jis privertė mane viską permąstyti iš naujo. Į viską pažvelgti kitu kampu. Niekas kitas nesuprato manęs taip, kaip suprato jis,- nesusilaikęs imu lieti žodžius, o visai netrukus ir ašaras,- Po velniais, kaip sušiktai jo pasiilgau. Ilgiuosi kiekvienos su juo susijusios smulkmenos. Akinančios šypsenos, visuomet šiltų rankų, balso, prisilietimo. Ilgiuosi to laiko, kai jis dar buvo šio pasaulio dalis.

Šilta drėgmė toliau srūva skruostais žemyn. Pabandau nusibraukti ašaras marškinių rankove, tačiau šios vis rieda ir rieda. Tyliai sukūkčioju ir rankomis pasiremiu galvą. Akimirksniu pasijuntu toks silpnas, kad man pačiam savęs gaila. Norėčiau dabar pat prasmegti į žemę visam laikui, nors ir ji, ko gero, nebūtų galėjusi paslėpti visos mano širdgėlos.

- Kartais atrodo, kad sielvartas ryja mane gyvą. Galvojau, kad sunkiausia bus jį prisiminti, tačiau taip nėra. Sunkiausia yra jo pasiilgti ateityje,- skausmingai susijuokiu ir leidžiu nuriedėti dar kelioms ašaroms,- Tiesiog beprotiškai sunku pamiršti kažką, kas suteikė tau tiek daug ko prisiminti.

- Net nežinau, ką pasakyti,- sušnibžda Karteris palinkęs kiek arčiau, prisitraukia mane į savo glėbį,- Geriems žmonėms visada nutinka blogi dalykai. Tai tarsi nesveikas dėsnis, kuris stengiasi atpirkti visus gerus dalykus, nutikusius blogiems žmonėms. Tai lyg pasaulio karma, kuri krinta ant niekuo dėtų žmonių. Viskas neturėjo taip baigtis. Apgailestauju, Markai.

Dar minutėlę praleidžiu Karterio glėbyje, tyliai springdamas savo ašaromis. Mano kadaise suklijuota širdis vėl byra į šukes. Skausmas sugrįžta pilnu pajėgumu ir akimirką nesu tikras, kaip jį pažaboti. Tačiau giliai įkvėpęs ir sukaupęs trupinėlį vidinės stiprybės, mintyse skeliu sau antausį. Atsitraukiu iš draugo glėbio ir rankove nusivalau šlapius skruostus.

- Nereikia, Karteri. Apgailestavimai yra beprasmiai. Nėra jokio tikslo verkti dėl išpilto pieno. Viskas, ką gali padaryti, tai tik atsargiai pripildyti stiklinę iš naujo,- tariu jau suėmęs save į rankas,- Hunteris nebūtų sužavėtas tokiais mūsų poelgiais. Tikiu, jog jis mus stebi iš viršaus.

Atsirėmęs į suoliuką, kilsteliu galvą viršun. Kaip tik tą akimirką pūsteli stiprokas vėjo gūsis ir mano kūnas vėl ima dilgčioti. Tik dabar šis jausmas keistai nostalgiškas. Tarsi jau būčiau kažkada jį jautęs. Niekaip nepajėgiu perprasti kur ir kada, tačiau kai ką, visgi, žinau. Tą naktį, sėdėdamas po blausiai gelsvu žibintu, dar sykį įsitikinu, kad amžinybė išties yra amžina. Hunteris vis dar mano. Ir aš vis dar esu jo. Ir kada nors būsime vienas kito kartu. Vėl.

Ačiū už pirmus kartus ir neišdildomus atsiminimus.
Ačiū už juoką mano ausims tamsiausiomis naktimis, kai kalbėjomės apie viską ir nieką.
Ačiū už lengvą it plunksna prisilietimą ant mano pašiurpusios odos.
Ačiū už ašaras, žybtelėjusias tavo akyse galvojant apie mane.
Ačiū už karštas glamones bei saldžius žodžius.
Ačiū už patikėjimą ir pasitikėjimą.

Myliu tave.