Suffocation

22 skyrius

Baigę smagintis vandenyje bei kiek apdžiūvę, spėjame pasidžiaugti ir gražaus miesto ir maisto teikiama laime. Pasisotinę ir apsižiūrinėję, sugrįžtame atgal į motelį. Vakarop palydime dar vieną dieną pakeliui į Los Andželą. Nors laiko dar pakankamai, kad galėtume šį bei tą nuveikti, bent jau kol kas liekame atsikvėpti. Energijos pajūryje išeikvojome per kraštus. Kaip mat įsitaisome kur kuriam patogiau. Įsijungus televizorių, visiškai pasiduodu į duris pasibeldusiam tinguliui. Net ir Hunteris ramiai tyso skersai savo lovos ir nė nežada užsiimti kokia nors veikla. Atsidusęs, jis perjungia kanalą. Ir dar, ir dar, ir dar.

- Velniop viską,- burbteli ir stipriu mygtuko spustelėjimu išjungia televizorių.

Hunteris pakyla iš lovos ir paglaudęs apsiglamžiusius drabužius, kreivai į mane dirsteli.

- Tas tavo žvilgsnis nežada nieko gero. Ar man jau reiktų pradėti nerimauti?- įtariamai kilsteliu antakį, tačiau kūnas vis vien pakyla į sėdimą poziciją.

Lyg pasiruošęs sekti vaikiną bet kur, kad ir į patį siera dvokiantį pragarą.

- Dar bent valanda prie lėkštos televizijos programos mane galutinai pribaigs. Einu ieškoti kokios nors įdomesnės vietos. Prisijungsi?- vaikinas šiltai šypteli ir ištiesia man ranką.

Akimirką žvelgęs į atkištą blyškią vaikino ranką, šypteliu ir ją sučiupus, Hunteris stiprokai trukteli mane į priekį. Dar minutėlė, ir mudu paliekame savo kambarį užnugaryje. Nelabai suprantu, ko jis ieško, tad tiesiog seku paskui vaikiną. Hunteris netikėtai stabteli ir tik per plauką išvengiu susidūrimo su jo nugara. Mudu sustojame vidury motelio laiptinės ir vaikinas įsispokso kažkur į viršų. Netrukus Hunteris nusitveria kopėtėlių, vedančių ant pastato stogo, ir vikriai ima jomis judėti viršun. 

Dirstelėjęs į užrašą, didelėmis raudonomis raidėmis pažymintį, jog vaikščioti čia nėra ko, jis praveria liuką ir užsiropščia viršun. Kiek sudvejojęs, nustumiu įkyriai sąžiningą vidinį balsą šalin ir nuseku jam iš paskos. Hunterį jau randu sėdintį ant žemės, pačiame vidury tuščios stogo erdvės. Iš visko sprendžiant, kadaise čia būta visai gražaus mini sodo. Tai išduoda tik šen bei ten palikti pajuodę raštuoti vazonai su neegzistuojančiomis gėlėmis bei keli sodo įrankiai. Prisėdu  šalia.

- Kad esi maištininkas, aišku jau seniai, tačiau maniau, jog bent moki skaityti,- prunkšteliu, prisiminęs įspėjantį užrašą.

- Ne maištininko kaltė, kad ant durų nėra jokios spynos,- sukikena Hunteris ir užverči galvą į švelniai besiniaukstantį vakaro dangų.

Tarp mūsų stoja jauki tyla. Galbūt mus tiesiog pagavo šios akimirkos intymumas, tad jokie žodžiai nebebuvo reikalingi. Bent jau kol kas. Taip pasėdime kurį laiką, iki kol pastebiu, jog Hunteris apie kažką intensyviai mąsto.

- Apie ką galvoji?- tyliai paklausiu, stengdamasis nesugadinti atmosferos.

- Keista pagalvoti, kad visos tos švieselės apačioje yra kažkieno atskiras gyvenimas. Nesvarbu, liūdnas ar laimingas, vienišas ar triukšmingas. Iš čia, viskas atrodo taip maža. Tačiau tiems, kas yra ten, viskas atrodo kitaip. Kiekvienas įvykis jiems be galo svarbus ir įsimintinas,- po minutėlės tylos paberia Hunteris,- Jie kažko ilgisi ir myli. O tai be galo nuostabus jausmas. Mylėti, turiu omeny.

Akimirką sėdžiu visiškai apžavėtas tokių vaikino minčių, tačiau netrukus, mano galvoje sukirba įkyri mintis.

- Skamba taip, lyg būtum beviltiškai įsimylėjęs,- lepteliu nesusilaikęs.

Hunteris stipriai atsidūsta ir šiek tiek šyptelėjęs droviai nunarina galvą.

- Galbūt taip ir yra.

Pajuntu netikėtai aštrų dilgtelėjimą krūtinės plote, tačiau stengiuosi tai visiškai ignoruoti. Nesu tikras, ar jam čia vieta. Jaučiuosi keistai ir nenoriu pripažinti, jog mane varsto pavydas. Man knieti žinoti daugiau, tačiau kartu ir bijau. Bijau išgirsti tai, ko nenoriu.

- Marki, kaip manai, kas bus ateityje?- Hunterio klausimas nutraukia kilusią vidinę isteriją.

- Ką nori tuo pasakyti?- susiraukiu,- Juk mes vykstame į Los Andželą, tiesa?

- Taip, bet omenyje turėjau ne visai tai. Kalbėjau apie tolimą ateitį. Kaip galvoji, kas mums nutiks baigus universitetą? Arba kai užklups tikros suaugusiųjų problemos?

Susimąstau. Stengiausi pernelyg nesirūpinti tolima ateitimi, kadangi iki tol dar reikėjo išgyventi šiandieną, o ir tai kartais būdavo nemenkas darbas. Nežinau ir ko tikėjausi pats iš savęs, tad man buvo sunku tai įsivaizduoti.

- Neturiu nė žalio supratimo. Net jei ir žinočiau, negaliu būti užtikrintas, kad viskas susiklostys būtent taip, kaip noriu. Žinau tik tai, kad bet kokiu atveju, visai nesvarbu, kur bebūčiau, nenoriu prarasti svarbių dalykų. Tarp jų ir tavęs,- pažvelgiu į šalia sėdintį vaikiną,- Kodėl klausi?

Hunteris šypteli ir minutėlę patyli.

- Tiesiog įdomu,- gūžteli pečiais.

- O tu? Ko tu tikiesi iš ateities?

- Nežinau ir aš. Tačiau vieną dieną norėčiau visiems pasakyti, kad man pavyko.