Suffocation

49 skyrius

Trisdešimt keturis su puse karto perėjęs ilgą ligoninės koridorių, galiausiai sudrimbu ant pilkos plastikinės kėdės. Bandydamas nemąstyti apie už kažkurių durų be sąmonės gulintį Hunterio kūną, įsispoksau į mirgančią lempą. Viskas aplink trenkia pigia kava iš aparato bei dezinfekcijos priemonėmis. Niekada negalėjau pagalvoti, kad skausmas turi savo kvapą. Tikriausiai, jo nepažįsti iki tol, kol atsiduri panašioje situacijoje. Šarlotė taip pat nervingai trypčioja šen bei ten, tačiau netrukus ją pakviečia seselė ir ši atsiprašiusi pradingsta kartu su ja. Kurtinančiai tyliame koridoriuje lieku vienui vienas. Patrinu šalto prakaito išmuštus delnus ir atsiremiu alkūnėmis į kelius.

Vos išgirdęs artėjančius žingsnius, staigiai kilsteliu galvą. Tikėjausi išvysti Šarlotę ar melsvai apsirėdžiusią seselę, tačiau taip nenutinka. Link manęs artėja perbalęs it drobė Hunterio tėtis. Sunkiai pakylu nuo kėdės, tačiau nepajėgiu žengti nė žingsnio į priekį. Visuomet ganėtinai santūrus vyriškis, rodos, visiškai pamiršta savo ramų būdą. Vos prisiartinęs, šis nedelsdamas mane tvirtai apglėbia. Neturėdamas laiko nė sutrikti, švelniai atsakau į jo apkabinimą.

- Markai, ačiū, kad atvažiavai,- vos atsitraukęs taria Hunterio tėtis.

- Nereikia dėkoti,- išspaudžiu menkutį perkreiptą šypsnį,- Hunteris man rūpi ne mažiau nei jums.

Loganas šiaip ne taip nusišypso ir mudu prisėdame ant pilkųjų kėdžių. Tarp mūsų įsivyrauja tyla. Negaliu nieko nei pasakyti, nei paklausti, tad tiesiog tyloje verdu savo jaudulyje bei baimėje. Netrukus vėl išgirstu žingsnius. Dar kartą kilsteliu galvą. Šį kartą išvystu Šarlotę. Moteris vis dar aiškiai sunerimusi kulniuoja link mūsų. Pastebėjusi savo vyrą, ji kiek šypteli. Lyg pajutusi, kad jai nebereiks vienai kęsti visos panikos. Atsisėdusi šalia, Šarlotė man į ranką įbruka vienkartinį kavos puodelį. Nenorėdamas jos įžeisti, padėkoju ir priimu jos šiltą gestą, tačiau vien nuo kavos kvapo mane ima pykinti. Visas vaizdų, kvapų ir jausmų kompleksas ne itin puikus derinys.

- Ar ką nors sužinojote apie Hunterį?- sunkiai nurijęs seiles paklausiu Šarlotės.

- Jo būklė stabili, tačiau jam reikia poilsio. Hunteris vis dar praranda sąmonę,- nervingai krapštydama savo apynagių odelę tarsteli moteris,- Bet dabar jam viskas gerai.

Supratingai linkteliu ir viduje kiek lengviau atsikvepiu.

- Kada galėsime jį aplankyti?- nesusitvardęs vėl paklausiu.

- Dar neaišku. Galbūt po valandos, galbūt po kelių. Seselė sakė, jog mums praneš,- taria moteris ir švelniai paguldo savo ranką man ant kelio,- Nagi, išgerk bent kavos. Nenoriu, kad visiškai nusilptum.

- Ačiū,- šypteliu.

Iš mandagumo prisiverčiu bent kartą gurkštelėti kavos. Karštas skystis kaip mat nupliko mano liežuvį, tad nežymiai susiraukiu. Laimei, niekas to nepastebi. Vargais negalais įveikiu pusę puodelio. Atsiprašęs Hunterio tėvų, patraukiu ieškoti tualeto. Pasukęs į kitą koridorių, į šiukšlių dėžę išmetu atvėsusią kavą. Užsirakinęs tualete praleidžiu nemažai laiko. Kelissyk perliejęs veidą šaltu vandeniu ir kiek susidėliojęs mintis į vietą, sugrįžtu atgal pas Šarlotę ir Loganą. Išvydęs, kad prie judviejų stoviniuoja ta pati seselė, paspartinu žingsnį. Šarlotė lyg pritardama linksi seselei ir šiai nuėjus, prieina prie manęs.

- Panašu, kad Hunteris jaučiasi geriau. Galime jį aplankyti, tačiau tik trumpam ir po vieną. Jis guli šeši šimtai trečioje palatoje,- pajuntu palengvėjimą jos balse.

Supratingai linkteliu. Noriu dabar pat lėkti į vaikino palatą, tačiau suvokiu, kad jo tėvai jaučiasi taip pat ir jie turėtų jį pamatyti pirmieji.

- Tuomet palauksiu čia,- šypteliu moteriai.

- Markai, manau, kad pirmas ten nueiti turėtum tu. Dabar būtent tu esi svarbiausias žmogus jo gyvenime ir esu tikra, jog jis norėtų matyti tave,- šiltai taria Šarlotė ir paglaudo mano ranką.

Nežinau, ar reikia su tuo sutikti, tačiau mano savanaudiška Hunterį pamatyti troškusi pusė, be abejo, nugali.

- Ačiū,- padėkoju ir dar sykį šypteliu moteriai.

Ši jau apsisuka eiti, tačiau švelniai ją sustabdau.

- Šarlote,- paskubomis tariu,- Per visą šį balaganą pamiršau paklausti. Ar Hunterį dažnai ištinka tokie anemijos priepuoliai? Nors esame artimi, Hunteris vengia apie tai kalbėti, tad net nežinau, kaip elgtis tokiu atveju.

Kiek susigėstu dėl tokio savo klausimo. Kažkur viduje ima rusenti kaltės jausmas ir dėl to, kas nutiko mums keliaujant. Pasijuntu apgailėtinai, kad apskritai nieko nežinau apie Hunterio būklę. Pastebiu, jog Šarlotė visiškai sutrinka.

- Nejaugi Hunteris tau nesakė?- kone žagteli šokiruota moteris.

Visiškai pasimetu, tačiau linkteliu pritardamas. Moters veidą apleidžia spalva ir ši minutėlę dėl kažko suabejoja. Pastebiu, kad jos akys apsiblausia ir jose sutviska ašaros. Mano širdyje vėl prabunda neapsakomas nerimas.

- Markai, Hunteris turi kur kas didesnių problemų nei anemija,- ji ranka prisidengia burną ir pasistengia nuryti kylanti graudulį,- Jam įgimtas širdies nepakankamumas. Be transplantacijos tai nepagydoma.

Tą akimirką, mano žinotas pasaulis galutinai išslysta iš po kojų. Galiu prisiekti, kad net išgirdau, kaip viskas skyla ir dūžta į smulkiausias šukes.