Suffocation

60 skyrius

Hunteris Bruksas išėjo lygiai taip pat netikėtai, kaip netikėtai ir pasirodė. Vieną rytą tiesiog sužinojau, kad jo nebėra. Keista, tačiau ryškiai pamenu tą momentą. Buvo gražus ir šiltas rudens rytas. Važiavau į universitetą, kai sulaukiau Hunterio mamos skambučio. Niekas nekalbėjo. Fone girdėjosi neįprastas šurmulys bei kažkieno dejonės. Kaipmat supratau visa ko esmę. Pamenu, kaip nukreipiau automobilį į šalikelę ir susmukau ant vairo. Pamenu tylą abiejose skambučio pusėse. Pamenu, kaip nebyliai, be ašarų dužo ir kraujavo mano širdis.    

Vėliau nuovoką atgaudavau tik kartkartėmis. Pamenu nykiai tuščią ligoninės palatą, ašarotas Hunterio tėčio akis, bemieges naktis ir jaučiamą skausmą. Skausmą, kuris buvo toks stiprus, jog maudė kiekvieną kūno ir sielos centimetrą. Atrodė, kad esu po vandeniu ir niekaip negaliu išnerti. Vietoj oro, į plaučius plūdo sūrus vanduo, o kūnas siaubingai drebėjo nuo šalčio. Viskas užgriuvo taip stipriai ir staiga, jog mano viduje kažkas lūžo. Visas pasaulis aplink staiga tapo nepakeliamu triukšmu.

Galvojau, kad niekaip neprisiversiu dalyvauti jo laidotuvėse. Tačiau nė pats to nesuprasdamas, kitą akimirką jau stoviu prie dailiai besišypsančio vaikino nuotraukos, perrištos juodu kaspinu. Mano širdyje žioji klaiki tuštuma. Tik skausmas dar palaiko manyje rusenančią gyvybę, tačiau jaučiuosi tuščias. Negaliu nei verkti, nei liūdėti, nei pykti. Nejaučiu nė į delną smingančių aštrių rožės spyglių. Dar ilgai žiūriu į nuotraukoje įamžintas vaikino akis, vis negalėdamas suprati to fakto, jog daugiau niekada jų neišvysiu. Negirdėsiu jo juoko. Nejausiu švelnaus prisilietimo. Tačiau neverkiu. Tyliai grimztu savo mažame pragare.  

Pasibaigus visoms ceremonijoms, nedrąsiai prieinu prie vietos, kur tik ką buvo užkasta mano mylimojo urna. Ant tvarkingai prižiūrėtos žolės, sėdi vienas antkapis, identiškas šalia esantiems jo draugams. Tačiau granito plokštelėje iškaltas Hunterio vardas it vinys bado akis. Skauda kaip suknista kalė. Niekam nieko nesakęs, paguldau atsineštą gėlę ir išeinu. Negaliu žiūrėti į akis nei Hunterio tėvams, nei kitiems jo išlydėti atėjusiesiems. Jaučiuosi pernelyg silpnas ir sugniuždytas, kad būčiau atrama kam nors kitam.

*

Prabundu išpiltas šalto prakaito. Sekundę blaškausi, nepajėgdamas suprati, kas ir kur esąs, tačiau netrukus skaudi realybė pasisunkia gilyn. Iš lovos pakylu tarsi būčiau švininis. Kojos vos velkasi žeme ir nesu tikras, ar pajėgsiu pasiekti virtuvę nesivožęs veidu į grindis. Gerklę pjausto peiliai, o galvą daužo kūjai. Neįsivaizduoju, kokia šiandienos data ir kiek valandų. Mano laikas sukasi atgal. Nors minutei praskaidrėjus mintims, vis grįžtu į praėjusį laiką. Kur viskas taip tolima, bet labai brangu. Pamenu tvankius purpurinius vakarus, ilgus pokalbius ir skanią garuojančią kavą. Pamenu, kad buvo šilta ir jauku. Pamenu visus žodžius, kurie glostė mano ausis, kai mums buvo gera kartu. Pamenu džiaugsmą ir jo balsą.

Galvojau, jog didžiausia bedugnė bus jį prarasti, tačiau dar didesnė buvo ta, jog netekęs jo, pamečiau save. Tikėjau, kad mums pavyks, tačiau akies mirksniu viskas subyrėjo į šukes. Manęs čia nebėra. Esu tik ten, praėjusiame laike, prisiminimų nuotrupose. Čia nebeturiu nieko. Praradau norą kažko siekti. Vien kelionė iki vonios buvo pakankamai didelis žygdarbis. Kelintą dieną, savaitę, o gal net mėnesį sėdžiu užsidaręs trenkiančiame tamsiame bute nuo alkoholio apdujusia galva.

Kilstelėjęs viskio butelį, godžiai nuryju porą karčių deginančių gurkšnių ir telefone ištrinu dar dvidešimt pranešimų apie praleistus skambučius. Nusviedžiu jį į kitą lovos galą, o vietoj jo pakeliu cigarečių pakelį. Nė nesivarginu išeiti į balkoną. Aitrus kvapas kaipmat užtvindo kambarį ir mane net supykina. Nekreipdamas dėmesio į kūno siunčiamus signalus, atremiu galvą į sieną ir dar sykį užsitraukiu cigaretės. Vidų persmelkia keista ramybė, tačiau suprantu, jog tai atbukimas.

Staiga išgirstu durų skambutį. Nenoriu nieko matyti. Neketinu keltis iš lovos, apleisti savo butelį ir pusiau surūkytą cigaretę, tačiau skimbčiojimas darosi vis įkyresnis. Susierzinęs vargais negalais išsiropščiu iš sujauktų patalų krūvos ir peržengdamas ant žemės išsvaidytus daiktus, patraukiu durų link. Esu toks įsiutęs, kad minutėlę suabejoju, ar neteks į darbą paleisti kumščių. Smarkiai pravėręs duris, jau ruošiuosi užsipulti atklydėlį, tačiau apsvaigusi galva pajėgia atpažinti svečią.

- Sveikas, Markai. Ar galiu užeiti?

Tarp dviejų pirštų smilkusi cigaretė klastingai išsprūsta ir nusileidžia ant grindų. Prieš mano akis stovi pati Ava Marijana Kolins. Biologinė mano motina. Ta, kurios nesitikėjau išvysti ne tik artimiausiu metu, bet, ko gero, jau niekada.

- Ką čia veiki?- susierzinimui nepraėjus, piktai spjaunu žodžius.

Moteris liūdnai šypteli, tačiau neatrodo įskaudinta mano šalto tono.

- Aš čia su reikalu.

- Nė nesitikėjau vizito iš rūpesčio,- prunkšteliu, šlepete primindamas nuorūką,- Ko tau reikia?

- Esu čia, nes to paprašė Hunteris.