Suffocation

19 skyrius

Sėdime nediduko restorano terasoje ir ragaudami be proto gardų maistą, grožimės vėlyvo vakaro panorama. Kinų kvartalo gatvelėse sutvisko galybė skaisčių žibintų, kurie atrodė tiesiog kerinčiai. Švietė ir kiniškais hieroglifais išmargintos iškabos, kurios taipogi darė nemažą įspūdį mano akims. Buvo galima pasijusti trumpam persikėlus į pačią Kiniją. Kol dairausi aplink, Hunteris vis dar negali atplėšti akių nuo gatvėje gitara grojančio jauno vaikinuko.

- Tie koldūnai spės suakmenėti, kol juos suvalgysi,- konstatuoju, dirstelėdamas į dar beveik pilną dubenį dailių koldūnų vaikino stalo pusėje.

- Tas vaikis labai geras muzikantas. Nesuprantu nė žodžio, bet man patinka. Be to, nemandagu žiūrėti į svetimą lėkštę,- sukikena Hunteris ir atsisuka atgal.

Slaptai šyptelėjęs, lazdelėmis čiumpu dar vieną traškų vištienos gabalėlį iš savo salotų. Diena pralėkė taip greitai, kad, rodos, nė nespėjau sumirksėti. Dar nepamatėme didelės dalies šio miesto, o prieš akis jau pavojingai kaba išvykimo data. Apsilankėme keliuose muziejuose bei kitose lankytinose vietose, tačiau to tikrai nepakako, kad būtų įmanoma pilnai perprasti šio miesto kultūrą bei gyvenimo ritmą.

Pabaigę vakarieniauti, jau beveik gilią naktį, sugrįžtame į motelį. Pakeliui namo keitėmės dienos įspūdžiais ir kalbėjomės apie naujas patirtis, tad kelionė labai neprailgo. Atrakinu kambario duris ir pirmai progai pasitaikius, išsispiriu iš gerokai pašvinkusių sportbačių. Nors lauke dusina kaitri vasara, savo mylimiausio apavo nieku gyvu nesiruošiau atsisakyti. Šiaip ne taip iškrapštęs sukaitusias kojas iš sportbačių, prisėdu ant lovos. Pastebiu, kad Hunteris kažkur dingo. Atsistojęs dirsteliu į kambario gilumą, tačiau ir ten jo nerandu.

Vėl praveriu lauko duris ir basomis išeinu į koridorių. Šįkart pasiseka. Randu Hunterį pasirėmusį į turėklus ir užmerktomis akimis užvertusį galvą į viršų. Lengvas, kiek atvėsti spėjęs vėjas glosto jo plaukus, taip priversdamas vaikino lūpose įsitaisyti malonią šypsenėlę. Nenorėdamas sutrikdyti šio jaukaus momento, tyliai atsistoju už gero pusmetrio. Minutėlę Hunteris net nereaguoja į mano draugiją, tačiau netrukus jis atsimerkia ir pasuka galvą mano pusėn. Kiek nustembu, išvydęs blizgančias jo akis. Atrodo, jog vaikinas kovoja su ašaromis, tačiau įtikinu save, kad man vaidenasi.

- Žinai, nors pats pasiūliau šią kelionę, vis dar negaliu patikėti, kad mes tikrai čia,- Hunteris tyliai sukikena ir vėl atlošia galvą.

Akimirką stebiu keistai sentimentalios nuotaikos apimtą vaikiną. Žinau, kad ši kelionė jam labai daug reiškė, tačiau ir aš jau buvau perlipęs per savo ego. Turėjau pripažinti, kad ji svarbi buvo ir man.

- Ačiū,- tariu, tačiau nebaigiu savo sakinio.

Hunteris atsisuka ir sutrikęs kilsteli antakį.

- Ačiū, kad pasiūlei važiuoti kartu. Nors maniau, kad tai kvailas ir neapgalvotas sprendimas, dabar suprantu, jog ne viskas turi vykti pagal sveiko proto dėsnius,- po minutėlės pabaigiu savo mintį.

Būdamas tuo, kuris supranta ir pažįsta mane geriau nei kas kitas, vaikinas šypteli. Jis žino net ir tai, kas liko nutylėta. Matau tai jo veide. Hunteris prisislenka arčiau ir paguldo savo galvą ant mano peties.

- Ačiū, kad visada su manimi esi iki pabaigos.