Suffocation

38 skyrius

Kitos kelios dienos buvo tiesiog apgailėtinos. Nemažai laiko praleidau namie, visiškai atsiribojęs nuo pasaulio, virdamas savo paties mėšle. Vėliau susivokiau, kad negaliu to daryti amžinai. Man reikėjo sutvarkyti viską, kas buvo netinkama. Supratęs, kad nenoriu nė truputėlio priklausyti nuo savo mamos, atsisakiau iš jos imti pinigus ir ėmiausi ieškotis darbo. Radęs kelis skelbimus su neblogu atlygiu ir mane tenkinančiu grafiku, išsiruošiu į darbo pokalbius.

Apsilankau parduotuvėje visai netoli nuo namų. Deja, darbo ten negaunu, mat skelbimas buvo pasenęs ir naujasis pardavėjas jau senokai ėjo savo pareigas. Kitoje vietoje taip pat nesulaukiu nieko gero. Populiari arbatinė visiškai netryško noru priimti patirties šiame reikale neturinčio studento, tad tipinį mes jums paskambinsime iškart priimu kaip neigiamą atsakymą. Po dviejų nesėkmingų bandymų, jau imu abejoti ir dėl trečiojo. Giliai įkvėpęs ir nusiteikęs dar vienam pokalbiui, įžengiu į nedidelę gėlių krautuvėlę kone pačiame Sietlo centre. Vos dzingtelėjus prie durų pakabintam varpeliui, iš personalo kambarėlio galvą kyšteli senyva dailių bruožų moterytė.

- Sveiki, ko pageidausite?- ji maloniai paklausia ir nusišypso.

- Laba diena. Aš čia dėl darbo skelbimo,- mandagiai ištariu.

Moterytė minutėlę veria mane akimis ir plačiai nusišypso.

- Tuomet visas sąlygas žinai. Kada gali pradėti?- draugiškai paklausia.

- Atsiprašau?- visiškai sutrinku.

- Kada gali pradėti? Nebesu jauna ir energinga, tad negaliu paleisti tokio šaunaus jaunuolio,- šiltai nusikvatoja ir priėjusi kiek arčiau ištiesia savo ranką,- Aš Hanako, šios parduotuvės savininkė.

Šyptelėjęs spustelėju jos ranką.

- Malonu susipažinti, aš Markas. Beje, jūsų vardas labai gražus. Vos jį išgirdus, prieš akis kaip mat pražysta gėlės,- maloniai tariu.

- Mano juslės dar aštrios. Tik pažiūrėk, kokį išsilavinusį jaunuolį įdarbinau. Jau senokai buvau sutikusi žmogų, kuris žinotų mano vardo reikšmę,- sukikena Hanako.

- Tą galima suprasti vien pažvelgus į jus,- šypteliu,- Man tik šiek tiek padėjo truputėlį mokama kalba.

- Liaukis, širdis per daug apsals,- nuoširdžiai nusijuokia moteris ir numoja ranka,- Nagi užeik, aprodysiu tau viską ir papasakosiu apie darbą.

*

Paskutinę atostogų dieną, kurią galėjau praleisti nieko neveikdamas, iškeičiu į darbo dieną gėlių krautuvėlėje. Per keletą dienų su jos savininke susibendravau taip, kad rodėsi, jog ją pažinojau daugybę metų. Klientų čia netrūko, tad darbo diena neprailgdavo, o įdomūs pokalbiai su Hanako visiškai išsklaidydavo nereikalingus rūpesčius ir nykią nuotaiką. Man bevalant parduotuvės vitrinas, mintys staiga nukrypsta prie Hunterio. 

Jo nemačiau visą savaitę. Galbūt jis suprato, kad man reikia laiko pabūti su savimi. O galbūt jis ir pats buvo užsiėmęs. Tikslios priežasties nežinau, tačiau pernelyg nesijaudinu, mat ryt neišvengiamai susitiksime universitete. Atsidusęs dar kelissyk brūkšteliu stiklą ir padėjęs šluostę ant staliuko, nupėdinu iš vazų išrinkti apvytusių gėlių. Stabteliu ties rožių vaza ir nejučia užsižiūriu.

- Balta rožė. Nuostabi gėlė, simbolizuojanti angelišką meilę. Dovanodami šias gėles mylimiesiems, žmonės stengiasi parodyti, kad jų jausmai patys tyriausi ir nuoširdžiausi. Tai be galo galinga gėlė,- šalimais išgirstu Hanako balsą.

Moteris su šilta šypsena dirsteli į gėles, o paskui į mane.

- Sakyk, Markai, ar turi kam padovanoti tokią rožę?- netrukus smalsaudama paklausia.

Mintyse kaip mat šmėsteli Hunterio veidas. Nesusilaikęs šypteliu.

- Turiu. Ir jei galėčiau, dovanočiau ne vieną, o viso pasaulio baltas rožes tik jam.