Suffocation

20 skyrius

Automobilyje, kaip ir visuomet, sėdime jau nuo pat ankstyvo ryto. Nors kelias iki kitos stotelės, pavadinimu Monterėjus, neilgas, nusprendėme nuvykti ten kiek įmanoma anksčiau. Kad liktų daugiau laisvo laiko ir niekur nereiktų lėkti paskubomis. Diena praktiškai nesiskiria nuo visų jau praėjusiųjų. Tokia pati energiją siurbianti ir viską aplink čirškinanti kaitra. Mano nusvilęs užpakalis negalėtų būti laimingesnis, jei staiga imtų lyti ar dangų bent jau aptrauktų neperšviečiami debesys.

Salone skamba jau iki kaulų smegenų įsirėžusi daina, kurią vien mums sėdint automobilyje radijas spėjo paleisti mažiausiai tris kartus. Hunteris, panašu, tuo nė kiek nenusivylęs ir energingai galva linkčioja į ritmą. Daina greit baigiasi ir galiu bent sekundėlei atsipūsti. Deja, neilgam. Netrukus Hunteris sustabdo pikapą kone vidury tuščios gatvės. Dėbteliu į vaikiną, tačiau, kaip jau įprasta, akimirką esu ignoruojamas. Hunteris atsisuka mano pusėn, nutaisęs odą šiurpinantį šypsnį. Išraišką, žadančią dar vieną beprotišką idėją. Netaręs nė žodžio, jis atsisega saugos diržą ir išlipa lauk. Apėjęs automobilio priekį, Hunteris stabteli ties mano langu.

- Keičiamės vietomis,- paskubomis taria rusvaplaukis.

Kilsteliu antakį, tačiau negavęs išsamaus paaiškinimo, pasielgiu, kaip paprašytas. Hunteris nepersėda į mano vietą, o apėjęs dar vieną pusratį aplink automobilį, įsiropščia į priekabą. Atsidaręs langą iškišu galvą lauk.

- Gal iš proto išsikraustei? Ką čia sumąstei?- gana garsiai šūkteliu vaikinui.

Hunteris pasiutusiai šyptelėjo, o jo akys šėtoniškai sublizgėjo.

- Nagi, ko stovi vidury gatvės? Važiuok!- vaikinas šūkteli atgal ir atsisėdęs, iškelia rankas į viršų.

Rimtai abejodamas tokiu sprendimu, be galo lėtai pajudu iš vietos.

- Marki, sraigė šliaužia greičiau už šį automobilį,- pro paliktą atvirą langą girdžiu Hunterio balsą.

Atsidusęs, kiek stipriau priminu greičio pedalą. Automobilis lekia beveik šešiasdešimties kilometrų per valandą greičiu. Girdžiu linksmus Hunterio šūkavimus, o pro galinio vaizdo veidrodėlį matau, kaip gerokai trenktas vaikinas mosikuoja rankomis. Atsidusęs papurtau galvą ir susitelkiu įvairavimą, taip stengdamasis bent kiek sumažinti nelaimės riziką. Padedant visiems šventiesiems, Monterėjų pasiekiame dviese ir visiškai sveiki. Hunteris kategoriškai atsisakė apleisti priekabą, tad visą likusį dešimties kilometrų kelią papildomai jaudinausi, kad šis netikėtai neišskristų lauk. 

Lengviau atsikvepiu tik tuomet, kai mūsų automobilis sustoja motelio aikštelėje ir Hunteris abiem kojomis pilnai paliečia žemę. Esu pasiruošęs gerokai išbarti vaikiną už tokį beatodairišką poelgį, tačiau vos išvydęs jo džiaugsmo perpildytą veidą, kaipmat pamirštu visą pamokomąją litaniją, kurią buvau sugalvojęs. Netrukus prasideda dar viena įprastinė dienos dalis. Pasidėję daiktus naujame motelio kambaryje, dar turime progą bent kiek atsipūsti prieš traukiant tyrinėti nepažįstamą vietovę.

- Tai buvo tiesiog nuostabu,- krisdamas ant minkštos motelio lovos, entuziastingai pareiškia Hunteris.

- Tai buvo tiesiog savižudiška,- burbteliu kaip įmanoma garsiau, kad vaikinas išgirstų, tačiau šis visiškai nekreipia į tai dėmesio.

Atsidusęs nužvelgiu lovoje besivartantį Hunterį ir atsisėdu ant savosios. Pro pusiau atvirą kambario langą vidun skverbiasi lengvas vasariškas vėjelis. Jo nejaučiu, tik matau, kaip jis kedena baltas užuolaidas ir lovoje šalia lango gulinčio vaikino plaukus. Atsidusęs nukreipiu galvą į lubas ir užsimerkiu. Užmerktose akyse vis dar driekėsi kelionėje matytas kelias, tačiau puikiai žinau, kad netrukus jį pakeis visai kiti vaizdiniai.