Suffocation

35 skyrius

Visą kitą dieną pralindėjau savo kambaryje. Nebuvau nusiteikęs net kišti nosies laukan. Važinėjimo ir slankiojimo man jau per akis, tad nusprendžiu bent porą dienų ramiai praleisti niekieno netrukdomas savo būste. Tačiau tai turi ir savų minusų. Visiškai neturėdamas jokios veiklos, vis daugiau galvoju apie slegiančius dalykus bei apie neišvengiamai atręjančią viešnagę pas mamą. Neapsikentęs įkyrių, vis iš naujo besisukančių minčių, jau antrąją savo netrukdomo poilsio dieną sutinku praleisti kartu su Karteriu, Dilanu ir Hunteriu. Panašu, kad Hunteris jiems papasakojo apie mūsų kelionę, tad šie norėjo apie ją išgirsti kiek daugiau ir pasidalinti savais įspūdžiais.

Persirengęs ir susitvarkęs, kad būčiau bent kiek panašesnis į save sąžiningai prisižiūrintį suaugusįjį, palieku savo butą. Vietą susitikimui vaikinai pasirenka gerokai toliau nuo mano namų, tad noromis nenoromis tenka aplankyti stovėjimo aikštelėje visą amžių gatvės dulkes rinkusį savo automobilį. Giliai įkvepiu ir tikėdamasis, kad ilgą laiką nedirbęs variklis dar užsikurs, pasuku raktelį. Sunkiai burgzdamas ir pūškuodamas automobilis pagaliau užsikuria ir lengviau atsidusęs patraukiu susitikimo vietos link.

*

Nežinau, ką tikėjausi išvysti atvažiavęs laiku, mat visi draugai vėluoja jau daugiau nei dešimt minučių. Patogiai įsitaisęs prie lango, žvelgiu į gatvę. Barmenė, atnešusi meniu, kiek keistai mane nužvelgia, kadangi jau dešimt minučių nesugebu jo atsiversti, bet nusprendžiu apsimesti, jog to nepastebiu.

- Atrodo, kad ir aš dar ne visai paskutinis,- po kiek laiko šalia savęs išgirstu balsą.

- Atsiprašau?- prabylu kiek sutrikęs, kai šalia manęs klesteli akiniuotas vaikinas.

- Spūstys gatvėse tiesiog košmariškos. Jau galvojau, kad vėluosiu visą valandą,- atsidūsta ir pasitaisęs savo apvalius akinius, susileidžia vietoje.

- Hunteri?- aikteliu net pats netikėdamas tuo, ką pasakiau.

- Marki?- vaikinas kilsteli antakį.

- Po velniais, vos tave atpažinau,- niekaip negaliu patikėti savomis akimis.

Dar sykį nužvelgiu vaikiną. Netikėtai pasikeitusi jo šukuosena bei stilius buvo pakankamai kardinalūs pokyčiai. Hunteris, tikriausiai, dar niekada taip eksperimentavo su savimi. Atidžiau įsižiūrėjęs, atpažįstu vos prieš porą dienų matytus tuos pačius bruožus, tačiau nauja išvaizda siaubingai traukia akį. 

- Juk tai tik nauja šukuosena ir drabužiai. Esu įskaudintas, kad manęs neatpažinai,- sukikena Hunteris ir patempia apatinę lūpą.

- O kaip kitaip. Koks kitas žmogus per porą naktų iš mielo vaikinuko galėtų virsti suknistai karšta Holivudo žvaigžde,- išsilieju.

Hunteris susijuokia ir pasislenka kiek arčiau manęs.

- Tikrai taip galvoji?- vaikinas galbūt net kiek per daug gundančiai sušnabžda man į ausį.

Jei nebūtume buvę viešoje vietoje, ko gero, jau būčiau prirėmęs jį prie sienos. Vos susipratęs, kur krypsta mano mintys, papurtau galvą. Nenoriu visiškai praskysti dėl to, kad Hunteris staiga atrodo bent tris kartus išvaizdesnis.

- Pamiršk,- burbteliu ir pervertęs akis vėl nusisuku į langą.

Hunteris tik sukikena ir kuo ramiausiai atsiverčia meniu. Visai netrukus prie mūsų prisijungia ir draugai. Vaikinai taip pat vėlavo dėl kamščių. Netrukus visi nesklandumai buvo nustumti užmarštin, o užsisakius maisto ir taip nebloga nuotaika strykteli iki lubų. Viskas net baigiasi mažu maisto mūšiu, po kurio Karteris bei Dilanas priversti keliauti į tualetą apsitvarkyti. Prie trupiniais ir padažais išmarginto stalo vėl liekame tik mes su Hunteriu. Vaikinas ramiai baiginėja paskutinį picos gabalėlį ir atrodo, jog jis pamiršta viską aplink. Imu pavydėti jam ramybės, kadangi net ir smagus susitikimas su draugais, pilnai neišgena erzinančių minčių iš mano galvos.

- Hunteri, ką veiksi artimiausiomis dienomis?- kiek padvejojęs, pertraukiu tarp mūsų įsivyravusią ganėtinai jaukią tylą.

- Nieko ypatingo. Tikriausiai žaisiu kompiuterinius žaidimus. O kodėl klausi? Galvoji pakviesti mane į pasimatymą?- jau nežinia kelintą sykį šiandien paerzina Hunteris.

- Norėčiau,- atsidūstu,- Tačiau manęs laukia ne toks malonus dalykas.

Vaikinas kiek susiraukia.

- Ką turi omeny?- smalsiai paklausia.

Dar kartą sudvejoju, ar tikrai noriu į tai painioti Hunterį, tačiau beviltiška savijauta laimi.

- Turiu aplankyti mamą, tačiau jau žinai, kad apsilankymai pas ją ne tokie jau ir smagūs. Norėjau pakviesti tave važiuoti kartu,- išdėstau visą reikalą.

Hunterio veide šmėsteli šešėlis. Jis puikiai žino, kokie komplikuoti bei apgailėtini mūsų santykiai. Ir kokia nenuspėjama mano mama. Matau, kad jis dvejoja.

- Tikrai suprasiu, jei nenori,- tariu, bandydamas palengvinti jo apsisprendimą.

- Marki, viskas gerai. Su tavimi keliaučiau nors ir į patį pasaulio kraštą,- Hunteris šypteli.

Jo atsakymas lyg nematoma ranka nors kuriam laikui nustumia mano varginančias mintis į šoną.