Suffocation

56 skyrius

Net ir turėdamas devintą galybę darbų tiek universitete, tiek už jo ribų, vis nesiliauju galvojęs apie Hunterį. Nors palaikome ryšį telefonu, graužiu save, kad negaliu būti kartu su juo. Ironiška, tačiau vis jaudindamasis dėl jo, gerokai apsileidau pats. Klaikiai atsilikau nuo kurso, tad nebeišmanau, ko griebtis, kad prisivyčiau bent prieš atsiskaitymus. Nusprendžiu bent mažais žingsneliais judėti į priekį. Kadangi paskaitos prasideda tik vakare, ankstų pirmadienio rytą prisistatau į darbą. 

Nors Hanako ir leido kurį laiką dirbti kiek mažiau, kad galėčiau laisviau lankyti Hunterį, nenoriu ilgai tuo naudotis. Be to, nežmoniškai reikia ir pinigų. Dabar vienintelės pajamos yra uždirbamos mano paties, tad norėdamas sumokėti mokesčius ir būti sotus, privalau dirbti. Negaliu pavesti ir Hanako, kadangi žinau, jog jai vienai gana sunku susitvarkyti. Pravėręs duris, mandagiai pasisveikinu su keliais joje esančiais klientais ir patraukiu ieškoti pačios Hanako. Netrukus surandu ją kruopščiai renkančią solidžią raudonų rožių puokštę.

- Sveiki,- švelniai pasisveikinu, kad neišgąsdinčiau užsiėmusios moters.

Ši kaipmat pasuka galvą ir mane išvydusi plačiai nusišypso.

- Markai, malonu tave matyti, tačiau ką čia veiki? Juk sakiau, kad gali kiek pailsėti,- su paslėptu priekaištu prabyla moteris.

- Taip, bet žinau, jog jums taip pat reikia pagalbos,- kaltai šypteliu ir nudelbiu akis,- Be to, jaučiuosi siaubingai kaltas, kad imu pinigus už darbą, kurio nė neatlieku.

Hanako atsidūsta ir žaismingai papurto galvą.

- Puikiai žinai, kad pagalba čia niekada nepakenks. Tačiau yra kur kas svarbesnių dalykų nei tai,- atsidūsta.

- Tiesa, tačiau leiskite jums padėti nors šiandien,- neatlyžtu.

- Gerai. Bet susitarkim,- Hanako nusišypso,- Padirbėsime iki piko pabaigos, o paskui kartu aplankysime Hunterį.

Tokio pasiūlymo nesitikiu, tačiau jis man patinka. Žinau, kad Hunteris taip pat apsidžiaugtų Hanako draugija, mat jie spėjo ganėtinai gerai susibendrauti.

- Gerai,- šypteliu moteriai,- Sutarta.

- Nagi,- sulaukiu entuziastingo paraginimo,- Einu šį tą suruošiu.

Ilgai nedelsdamas, pradedu darbą ir stengiuosi visas užduotis atlikti kiek įmanoma geriau. Pasidarbuojame kiek daugiau nei dvi valandas ir išleidę daugybę patenkintų klientų, išskubame pas Hunterį. Apie laukiantį vizitą jam nieko nepranešiau, kadangi tai bus staigmena. Riedėdami mano automobiliu ir šiek tiek kalbėdamiesi, nepastebime, kaip pasiekiame ligoninės pastatą. Išlipęs, atidarau dureles ir Hanako. Ši dėkingai šypteli ir netrukus mudu jau žengiame ligoninės koridoriais vaikino palatos link. Ją priėjus, kelissyk pastuksenu į duris. Išgirdęs leidimą užeiti, jas praveriu ir kyšteliu galvą vidun. Išvydus ganėtinai netikėtą svečią, Hunterio akys išsiplečia.

- Marki?- Hunteris aikteli,- Ką čia veiki? Maniau, kad užsuksi tik rytoj.

- Staigmena staigmenėlė,- sukikenu ir mirkteliu,- Ir tai dar ne viskas. 

Nė nelaukdamas, kol vaikinas kažką atsakys, plačiau praveriu palatos duris ir kiek pasitraukiu. Tuomet į palatą įžengia ir didele baltų rožių puokšte nešina Hanako. Akies krašteliu pastebiu, kaip atvimpa Hunterio žandikaulis.

- Negali būti,- vaikinas plačiai išsišiepia,- Ko jau ko, bet šito tikrai nesitikėjau.

Hanako šiltai nusikvatoja ir ant stalelio padėjusi puokštę, meiliai apglėbia Hunterį. Šis jai atsako tuo pačiu.

- Viskas, kas geriausia, tik tau, spindulėli,- moterytė dar stipriau suspaudžia vaikiną.

- Labai džiaugiuosi jus matydamas, o gėlės tiesiog nuostabios,- Hunteris sukikena,- Labai jums ačiū.

- Staigmenos ir turi būti malonios,- kiek atsitraukusi, Hanako lengvai numoja ranka,- Tau nereikia už nieką dėkoti.

Palata paskęsta širdingame Hunterio juoke ir kaipmat užmirštu viską aplink. Ilgą laiką emocijų spektre buvęs kažkur neigiamoje skalėje arba, geriausiu atveju, prie neutralumo ribos, šįkart pasijuntu išties laimingas. Laimingas ne todėl, kad taip reikia. Laimingas ne todėl, kad tai netikra. Jaučiuosi laimingas todėl, kad taip sako širdis.