Suffocation

9 skyrius

Kiek pasitrynę mieste, vakarop nuvykome į Hunterio plane pažymėtą motelį. Mano organizmas pamažu prisitaikė prie įtempto ir nenuspėjamo kelionės tvarkaraščio, tad šiandien nesijutau toks išvargęs. Atvažiavę į dar vieną tipišką pakelės motelį, nudažytą estetiškomis pastelinėmis spalvomis, susimokame už kambarį ir užkopiame į antrą aukštą. Kambarys menkai tesiskiria nuo to, kuriame apsistojome vakar. Padedu savo krepšį ant žemės ir prisėdu ant lovos krašto. Hunteris taip pat numeta daiktus šalia manųjų ir sunkiai atsidusęs sukrenta ant savosios.

- Puiku. Iki to, ką suplanavau šiam vakarui, dar liko kelios valandos,- jau lengviau atsikvepia Hunteris ir užsimerkia.

- Pala, kodėl tai girdžiu tik dabar? Mes dar kažkur eisime?- susiraukiu.

Vaikinas sukikena ir atsisėda.

- Pripažink, vakarai motelyje be galo nuobodūs,- Hunteris išsišiepia.

- Taigi, ką veiksime?- pasidomiu.

Jis minutėlę tyli, tačiau velniškos kibirkštėlės akyse pranašauja dar vieną netikėtumą. Bent jau man tai tikrai.

- Tai staigmena,- prabyla Hunteris ir žaismingai mirkteli.

- Žinai, tavo staigmenos niekada nežada nieko gero,- tarsteliu.

Vaikinas sukikena ir atsistojęs vikriai nupėdina į vonią.

- Dar pažiūrėsim.

*

Nutinka visai taip, kaip ir galvojau. Pro taksi langą išvydęs neoninėmis spalvomis tviskančią naktinio klubo iškabą, suvokiu, kad viskas šįvakar geruoju tikrai nesibaigs.

- Nemanau, kad turėtume čia būti,- žvilgteliu į šalia sėdintį draugą.

- O kodėl gi ne? Juk nesame nepilnamečiai ir tai tikrai ne pirmas kartas, kai lankomės naktiniame klube. Nejaugi nepameni, kaip šėlome po egzaminų?- sukikena vaikinas.

Dar sykį kreivai į jį dirsteliu.

- Būtent apie tai aš ir kalbu. Kiek pamenu, viskas baigėsi tuo, kad privėmei į mano firminius sportbačius,- burbteliu ir perverčiu akis.

- Dabar neturi jų su savimi,- Hunteris prikanda lūpą, taip bandydamas sulaikyti juoką, ir nekaltai trukteli pečiais.

- Tai menkai ką tekeičia,- atsidūstu ir atsisegu saugos diržą,- Jei taip nori, eime. Tačiau jei bent apseilėsi kurią nors porą mano batų, melskis, kad kitą rytą nubustum ne karste, šešios pėdos po žeme.

Vaikinas sunkiai nuryja seiles ir kvailai vyptelėjęs, skubiai čiumpa durelių rankeną. Netrukus mudu jau stovėjome prie naktinio klubo durų ir laukiame, kol apsaugos darbuotojas patikrins mūsų dokumentus. Vos pasigirdus leidimui įeiti, Hunteris vikriai įneria į vidų. Nenorėdamas pamesti vaikino iš akių, taip pat pasiskubinu. Tranki muzika, ryškių šviesų chaosas ir įsišėlusių žmonių minia užgniaužia man kvapą.

Nemėgau tokių vietų. Jos man atrodė nenatūralios. Giliai įkvėpęs, nuseku Hunteriui iš paskos. Neturiu nė žalio supratimo, kur jis eina, tačiau pamesti jo iš akių nesiruošiu. Atsargiai nardydamas tarp linksmai nusiteikusių šokančių žmonių, nė nepastebiu, kad Hunteris sustojo. Tik į jį atsitrenkęs susivokiu, jog mudu esame pačiame visa ko centre.

- Ši daina man taip patinka!- garsiai sušunka vaikinas, tačiau per garsią muziką vos jį išgirstu.

Hunteris jau linksmai šokinėja pagal dainos ritmą ir kilnoja rankas į viršų. Nesusilaikęs šypteliu. Pripažinsiu, tai buvo be galo miela, tačiau, vėlgi, kada jis nebuvo žavus. Hunteris neturėjo jokios kitos pusės arba tiesiog jos niekam nerodė. Visi jį pažinojo kaip linksmą nutrūktgalvį ir ne kitaip. Tai turėjo savo pliusų. Jis visuomet mokėjo kitus pralinksminti, priversti patikėti tuo, kas neįtikima. Tačiau neigiama visa to pusė buvo pasekmės. O jos, dažniausiai, būdavo graudžiai juokingos. Netgi labai.