Suffocation

29 skyrius

Vėl išsiruošiame į šurmulingą Los Andželo centrą. Varnelėmis pažymėję dar kelis objektus Hunterio sąraše, lengviau atsikvepiame ir pernelyg nesiskubiname. Paskutinė lankytina vieta pažadėta kiek vėlesniam vakarui. Nenuostabu, kadangi observatorijoje dieną ne itin įdomu. Per likusį laisvą laiką nusprendžiame apsipirkti ir pagaliau suveikti nors kokį niekniekį Sietle likusiems artimiesiems. Keliaudami gana taupiai sukaupėme nemažą pinigų rezervą, tad Hunteris be jokios sąžinės graužaties nuveža mus į patį didžiausią pakelėje surastą prekybos centrą.

Kažkodėl jis nusprendžia, kad gyvybiškai būtina prasilėkti ir pro visas parduotuves, tad beveik kaip visuomet tiesiog ramiai sekioju jam iš paskos. Vaikinas puldinėja tai šen, tai ten, niekaip negalėdamas apsispręsti, ko jam iš tiesų reikia. Kol šis beviltiškai blaškosi, bandydamas sugalvoti tolimesnį veiksmų planą, pagriebiu keletą suvenyrų Dilanui bei Karteriui. Sugrįžęs su dovanomis, randu Hunterį vienoje iš rūbų parduotuvių. Mane pastebėjęs, vaikinas liūdnai atsidūsta.

- Kaip Dievą myliu, prisiekiau, kad pirksiu tik vieną. Tačiau man beprotiškai patinka abu šie džemperiai ir niekaip negaliu apsispręsti,- Hunteris kilsteli drabužius man priešais veidą,- Maldauju, padėk.

- Jei gerai pamenu, tu netiki į Dievą,- prunkšteliu,- Vadinasi, tau negalioja ta priesaika. Po velniais, imk abu ir nešdinamės iš čia.

Hunteris tik sukikena ir iškėlęs nykštį viršun it vėjas nurūksta prie kasos. Atsidusęs nejučia šypteliu ir palengva nužingsniuoju išėjimo iš parduotuvės link. Puikiai žinau, kad daugiau tikrai nieko nepirksiu, tad nėra reikalo čia slampinėti. Visai netrukus, nešinas pirkinių maišeliu pasirodo ir pats Hunteris. Vaikino veide švyti plati šypsena, o akys tiesiog spindi džiaugsmu. Nė nespėjus susivokti, jis čiumpa mane už rankos ir nusitempia į prekybos centro gilumą.

*

Hunteriui kiek atsinaujinus garderobą ir suradus neblogų lauktuvių, patraukiame Grifito observatorijos link. Kaip ir tikėjomės, žmonių čia nebuvo labai daug, tačiau kaip nestandartiniam traukos objektui pakankamai. Hunteris, gerokai paveiktas observatorijos dydžio ir įspūdingo kraštovaizdžio, entuziastingai žvalgosi į šonus ir kone pasišokinėdamas skrieja pirmyn. Pripažinsiu, tiek pats pastatas, tiek vaizdas aplink priverčia sulaikyti kvapą ir mane patį. 

Vos įžengęs vidun suprantu, kad atsidūriau vietoje, kur viskas sukasi tik apie dangų ir visus jo kūnus. Ant lubų kabo didžiulės planetų kopijos, o prie sienų atvykusių svečių laukia interaktyvūs ekranai su informacijos gausa. Viską išnagrinėti būtų prireikę tikrai ne vienos valandos. Hunteris, nesiruošdamas gaišti nė minutės, imasi įdėmiai peržiūrinėti stendus ir eksponatus. Nė nepastebiu, kaip pasinėręs į observatorijos tyrinėjimą palieku Hunterį kažkur užnugaryje. Susidomiu stendu su faktais apie kosmosą. Viską perskaitęs ir kai ką net sutalpinęs į galvą, imu ieškoti Hunterio. Surandu jį pasirėmusį į sieną netoliese.

- Ar žinojai, kad Žemę per valandą pasiekia toks Saulės energijos kiekis, kokį žmonija suvartoja per visus metus? Tai sunkiai protu suvokiama, tiesa?- vis dar šokiruotas kreipiuosi į Hunterį.

Šis tik vangiai papurto galvą.

- Kas galėjo pagalvoti,- tyliai sušvokščia ir menkai šypteli.

Pajaučiu, jog čia kažkas ne taip. Prisiartinu prie Hunterio, kad galėčiau atidžiau jį nužvelgti. Jau esu besiruošiąs klausti, kas negerai, kai vaikino akys staiga užsimerkia, o jo kūnas susmunka. Lyg kulka šaunu prie Hunterio ir paskutinę sekundę prieš jam paliečiant grindinį, prisitraukiu vaikiną prie savęs. Mano širdį sukausto nerimas ir ji ima daužytis it pašėlusi. Kelissyk pabandau pabudinti vaikiną, tačiau tai nepadeda. Panikuodamas dar spėju atkreipti dėmesį į jo užmerktas, gyvastį praradusias akis bei sunkų kvėpavimą.