Suffocation

6 skyrius

Prabundu įkyriems saulės spinduliams jau spėjus gerokai įkaitinti ir taip vasariškų karščių iškamuotą veidą. Tyliai nusikeikęs sulenkta ranka prisidengiu akis. Kiek pagulinėjęs ir išnagrinėjęs visus įtrūkimus lubose, pasuku galvą į gretimą lovą. Hunteris vis dar tebemiega. Jo gerokai susivėlę rusvi plaukai dengia saulės visiškai nepaliestą blyškią kaktą. Gražus vaizdelis. Atsidusęs išsiropščiu iš lovos ir kaip įmanoma tyliau nupėdinu į vonią. Atsukęs čiaupą kelissyk šaltu vandeniu perlieju veidą. Neskubėdamas išsivalau dantis ir pilnai susitvarkęs išlendu lauk. Hunteris jau prabudęs, tačiau vis dar mieguistai dairosi po kambarį.

- Labas rytas,- pasisveikinu.

Vaikino akys kaipmat sutinka manąsias.

- Labas rytas,- Hunteris šypteli ir tingiai pasirąžo,- Kiek valandų?

- Tau tiesiai prieš akis kabo laikrodis,- prunkšteliu,- Manau, moki juo naudotis.

Hunteris tingiai atsidūsta.

- Nejaugi taip sunku atsakyti,- vaikinas burbteli sau po nosimi ir vos ne vos išsiropščia iš lovos.

Išvydęs tokį Hunterio susierzinimą, nejučia šypteliu. Nupėdinu prie daiktų krepšio. Įsitikinęs, kad vaikinas jau įėjo į vonią, greitai persirengiu ir susipakuoju daiktus. Ignoruodamas alkano pilvo urzgimą, užtraukiu krepšį ir klesteliu ant lovos. Netrukus iš vonios išeina susitvarkęs Hunteris.

- Žinai, pagalvojau, kad prieš išvažiuojant mums reikėtų pavalgyti,- lyg perskaitęs mano mintis prabyla.

Nedelsdamas ir galbūt kiek per daug entuziastingai linkteliu. Vaikinas nusišypso.

- Eime.

Susirinkę visus daiktus paliekame motelį ir vėl grįžtame į miesto centrą. Vėlyvą darbo dienos rytą veiksmo čia tikrai nestinga. Kiek paklaidžiojus miesto gatvėmis, Hunteris įsuka automobilį į nedidelę užkandinės stovėjimo aikštelę. Išlipę patraukiame tiesiai į vidų. Vos pravėrus duris, pasigirsta skardus varpelio dzingtelėjimas, pranešantis personalui apie naujus svečius. Jų čia tikrai reikėjo, mat užkandinėje sėdi vos pora žmonių. Hunteris išsirenka stalą prie lango. Atsisėdu priešais vaikiną ir paimu meniu.

- Esu toks alkanas, kad net nežinau, ko noriu,- po minutėlės intensyvaus valgiaraščio nagrinėjimo burbteli Hunteris.

Prunkšteliu ir švelniai papurtau galvą. Slapta dirsteliu į priešais sėdintį vaikiną. Tamsūs jo antakiai šiek tiek suraukti, o primerktos akys intensyviai varsto puslapius. Po minutėlės Hunteris atsidūsta ir pakelia akis, prigaudamas mane nusikaltimo vietoje.

- Jau išsirinkai?- paklausia ir nekaltai šypteli.

- Ko noriu žinojau dar prieš tau atsiverčiant meniu,- tarsteliu.

Vaikinas kilsteli antakį.

- Galiu lažintis, kad tai bus kiaušinienė su skrebučiu bei šonine ir stiklinė apelsinų sulčių. Nepamenu, kad pusryčiams būtum užsisakęs ką nors kito,- spėja vaikinas.

Šypteliu, mat jis kuo puikiausiai nuspėja mano planą. Hunteris, ko gero, mane pažįsta geriau nei aš pats.

- Net jei ir taip, galiu lažintis dėl vieno dalyko,- tariu.

Vaikinas palinksta prie stalo ir rankomis pasiremia galvą.

- Kokio?- smalsiai pasidomi.

- Tikrai užsisakysi kažką iš desertų meniu,- pareiškiu ir suneriu rankas.

- Iš kur žinai? Niekada neužsisakinėju to paties,- Hunteris žaismingai papučia lūpas.

Taip pat palinkstu arčiau jo ir puse lūpų nusišypsau.

- Nemanyk, kad tu vienintelis viską žinai. Jei per mūsų pažinties metus spėjai mane perprasti, vadinasi, tą patį sugebėjau padaryti ir aš.