Suffocation

10 skyrius

Ir iš tiesų, kalbėdamas apie graudžiai juokingas Hunterio vėjavaikiškumo pasekmes, nejuokavau. Kitaip šio trenksmingo vakaro naktiniame klube baigties tikrai nebuvo galima pavadinti. Užteko vos porai minučių palikti jį vieną, kad grįžęs rasčiau ne tik Hunterį, bet ir graudžiai pustuštį viskio butelį šalimais. Dabar ieškau namų visiškai nepažįstamame mieste, o ant sprando vis lipa nusitašęs iki žemės graibymo Hunteris. Tas pats, kuris vienintelis ir žinojo tikslų motelio adresą, bet klausiamas, jo pasakyti taip ir nesugebėjo.

- Aš noriu... Kai grįšim, paskambinsiu į piceriją ir užsisakysiu buritą. Gal net dvi. Juk jų ten būna, ar ne?- sėdėdamas automobilio gale, Hunteris vos velia žodžius.

Vaikino pastangos mąstyti bei kalbėti man pasirodo juokingos. Privažiavus dar vieną sankryžą, jau imu atpažinti matytas gatves. Po beveik penkiolikos minučių, pagaliau sugrįžtame prie motelio. Išvydęs rožinį dviejų aukštų pastatą, pajuntu begalinį palengvėjimą. Vairuotojus sustabdžius automobilį, atsisuku į neveiksnų draugą. Hunteris sėdi atrėmęs galvą į langą ir užsimerkęs kažką tyliai murma sau po nosimi. Atsidusęs išlipu iš automobilio ir padėkojęs vairuotojui, šiaip ne taip išvelku vaikiną lauk.

- Žinai, čia tikrai paskutinis kartas, kai tempiu tave namo. Kitąsyk išmiegosi gatvėje ir išsiblaivęs grįši pats,- burbteliu ir persimetęs visiškas nesąmones tauškiančio draugo ranką per petį, patraukiu laiptų link.

Nesu silpnas, tačiau nešti gerokai prisiliuobusį vaikiną į antrą aukštą nei lengva, nei malonu. Su našta, kuri visaip trukdo man judėti, vargais negalais atrakinu mūsų kambario duris ir jau kone įropoju vidun. Hunteris, ko gero, nė pats nebesuvokia kodėl kikena, tačiau liautis nė nesiruošia. Giliai įkvėpęs, žengiu dar kelis žingsnius link lovos. Atsargiai nukėlęs Hunterio ranką sau nuo peties, stumteliu jį į lovą ir ruošiuosi atsitraukti, kai pajuntu porą rankų tvirtai apsivejant mano liemenį. Prarandu pusiausvyrą ir netrukus nuvirstu kartu su vaikinu.

- Marki, pabūk čia. Čia minkšta ir šilta. Ir dar skaniai kvepia. Palauk, čia tavo kvapas,- vaikinas sukikena ir ima nosies galiuku kutenti mano kaklą.

Pasimuistęs atsidūstu, mat jo rankos manęs nepaleidžia. Nuo Hunterio sklindantis alkoholio kvapas manęs neveikia, tad negaliu pasakyti, kad man nemalonu ar šlykštu. Bent jau to negalėjo pasakyti mano širdis. Ji keistai spurda nuo kiekvieno gilesnio Hunterio atodūsio, kuris atsimuša į jautrią kaklo odą. Jaučiu kiekvieną jo tolygiai besikilnojančios krūtinės prisilietimą į manąją ir kiekvieną stipresnį impulsyvų spustelėjimą glėbyje. Ir tai tikrai ne pirmas kartas, kuomet šis vaikinas priverčia mano širdį plakti kiek smarkiau nei įprasta. Nors ir nesu tikras ar tai normalu, ar ne.