Suffocation

36 skyrius

Dar porą dienų emociškai ruošęsis kelionei, nusprendžiu ilgiau nebedelsti. Parašęs žinutę Hunteriui, kad greit atvažiuosiu, išeinu iš buto ir užrakinęs duris nubildu laiptais žemyn. Įsėdęs į automobilį, sykį giliai įkvėpiu ir užvedęs variklį patraukiu Hunterio namų link. Vaikiną, ko gero, pirmą kartą gyvenime randu susiruošusį laiku. Jis jau mindžikuoja lauke. Vos man sustojus prie šaligatvio, šis šypteli ir atidaręs dureles įšoka vidun.

- Punktualus kaip niekada,- tariu, dirstelėdamas į vaikiną šalimais.

- Juk sakiau, kad kai reikia galiu būti greitas,- šis sukikena ir užsisega saugos diržą.

- Šįkart tikrai nebūčiau pykęs, net jei ir būtum vėlavęs valandą,- sumurmu, tačiau Hunteris vis tiek išgirsta.

- Marki, net jei ir būčiau šiek tiek pavėlavęs, tai tavęs neišgelbėtų nuo šios kelionės,- delikačiai taria Hunteris.

- Galbūt būtų bent jau ją sutrumpinę,- atsidūstu.

- Marki, viskas bus gerai,- užtikrintai taria vaikinas ir atsisukęs mano pusėn padrąsinamai šypteli.

Menkai nusišypsau jam atgal.

- Labai to tikiuosi.

*

Kelionė, mano nelaimei, netrunka taip jau ir ilgai. Net ir važiuodamas kaip tik įmanoma lėčiau, mamos apartamentų kieme atsiduriu jau po pusantros valandos. Užgesinęs variklį, minutėlę tiesiog sėdžiu ir tuščiai spoksau į vairą.

- Eime?- Hunterio ranka švelniai paliečia mano petį.

Linktelėjęs išlipu lauk ir palaukęs, kol tą patį padarys Hunteris, užrakinu automobilį. Instinktyviai įbruku Hunterio ranką į savąją ir pradedu žingsniuoti tikslo link.

- Marki, nemanau, kad tai gera idėja. O jei tavo mama ne taip supras?- Hunteris stabteli.

- Tai visiškai nesvarbu,- tarsteliu ir šyptelėjęs vėl paraginu vaikiną eiti.

Liftu pakilę į dvyliktą aukštą, netrukus atsiduriame prie mano mamos buto durų. Giliai įkvėpęs ir darsyk žvilgtelėjęs į Hunterį, kelissyk spusteliu skambutį. Po minutėlės, durys prasiveria ir tarpduryje pasirodo griežtų veido bruožų rudakė moteris. Akylai nužvelgusi mus abu, ji išspaudžia menkutę šypseną.

- Labas, Markai. Sveikas, Hunteri. Seniai nesimatėme, tiesa?- taria, rodos, visiškai nesužavėta tokio netikėto jo apsilankymo.

- Taip, tikrai. Buvome susitikę tik prieš trejus metus, kai padėjau jums išsikraustant. O jūs vis dar tokia pat jaunatviška,- šiltai nusišypso Hunteris, tačiau tai jai nepalieka didelio įspūdžio.

- Dėkoju,- ši linkteli ir kiek pasitraukia nuo durų,- Jauskitės kaip namie.

Labai nuoširdu. Pernelyg nesidairydamas, nusitempiu Hunterį į svetainę, kurioje per pastaruosius kelis metus buvau vos porą kartų. Klestelėjęs ant odinės sofos, paleidžiu Hunterio ranką ir patogiai įsitaisau.

- Gal norėtumėte kavos ar arbatos?- paklausia mama.

- Kavos su pienu, jei galima,- mandagiai paprašo Hunteris.

- Gerai. O tau, Markai?- nesulaukusi mano atsako, dar sykį pasitikslina.

- To paties,- burbteliu.

Nieko daugiau nesakiusi, ji pradingsta virtuvėje.

- Marki, galėtum būti bent kiek malonesnis. Visgi, ji tavo mama,- tyliai sušnibžda vaikinas.

- Aš irgi esu jos sūnus, tačiau jos balse taip pat negirdėti nė lašo nuoširdumo,- tariu kiek garsiau nei jis, mažai tesirūpindamas, ar ji tai išgirs, ar ne.

Hunteris tik atsidūsta ir daugiau nieko nebesako. Po kiek laiko, svetainėn sugrįžta ir mama, nešina dviem baltais puodeliais. Grakščiu judesiu padėjusi juos ant stiklinio stalo, ji prisėda ant odinio fotelio priešais. Klaikiai užsinoriu nešti kudašių ne tik iš šio kambario, bet ir kuo toliau nuo šios vietos. Deja, žinau, kad ši viešnagė dar tik prasideda, o prieš akis laukia labai ilgas vakaras.