Suffocation

27 skyrius

Nors ir labai netikėta, ši pasimatymo idėja prigyja. Dar pasidžiaugę turistiniais malonumais, sugrįžtame atgal į viešbutį nusiprausti bei persirengti. Susitvarkius bei susiruošus keliauti atgal į miestą, Los Andželas jau spėja įsivažiuoti į vakaro ritmą. Į visas puses zuja iš darbų skubantys  ir gyvenimą švęsti pasiruošę žmonės. Kavinėse, parduotuvėse bei kitose viešosios paskirties vietose apstu gyvybės. Pasitarę su Hunteriu nusprendžiame, kad būtų visai logiška nuveikti ką nors smagaus ir tik tuomet pereiti prie vakarienės dalies. 

Nubalsuojame už pasičiuožinėjimą ant ledo. Šio sprendimo niekas nepasigaili. Nors ant ledo su pačiūžomis paskutinį kartą stovėjau gal septynerių, sesijai nespėjus net įpusėti, jau čiuožiau be jokių problemų. Per beveik valandą laiko sugebėjome nuveikti beveik viską, kas buvo įmanoma ant ledo. Mudu it maži vaikai gaudėme vienas kitą, bandėme atlikti įvairius triukus, šokome pagal muziką ir viskas tikrai buvo lyg pasimatyme.

Baigę smagintis ir vis dar alsuodami praeities nuotykiais, atkeliaujame į anksčiau nusižiūrėtą restoraną. Nieko itin prabangus ar įmantrus, tačiau paprasta maitinimo įstaiga jo pavadinti irgi negalėjai. Susiradę jaukų stalelį prie lango, patogiai įsitaisome ir imame vartyti ant stalo gulinčius meniu. Valgiaraštį pagrinde sudaro itališki patiekalai, tad Hunterio veidas švyti. Jis mėgo labai daug ką, tačiau itališkos virtuvės ir visko, kas apskritai susiję su Italija, jam atstoti negalėjo niekas kitas. Padavėjui priėmus užsakymą, toliau džiaugiamės vienas kito kompanija ir puikiu vaizdu pro langą.

- Šis vakaras išties nuostabus,- šypteli Hunteris.

- Taip, bet kol kas tai visiškai nesiskiria nuo mūsų įprastos vakarienės,- tarsteliu.

- Galbūt, tačiau vakaras dar nesibaigia, tiesa? O jei nutiks kažkas, kas pavers šią vakarienę žymiai įsimintinesne?- Hunteris ir švelniai suima ant stalo padėtą mano ranką,- Svarbiausia tai, kad žinai, ką ir kodėl mes čia veikiame.

*

Po pusvalandžio nuo mūsų atvykimo į restoraną, visiškai prarandu laiko nuovoką. Tarp mūsų su Hunteriu vis vystosi pokalbis, tad laikas neprailgsta ir tik pradėjus temti, susivokiame, kad laikas keliauti atgal į viešbutį. Ištuštinę lėkštes ir pakartotinai užsakytas vyno taures, pakylame iš savo vietų ir neskubėdami patraukiame durų link. Tik čia mus pasitinka dar viena staigmena. Savaičių savaites be menkiausio lietaus pavojaus ramiai snaudęs dangus pašėlsta. Vos išėjus laukan, pasigirsta garsus šniokštimas, o kur ne kur ir netikėtos liūties užkluptų žmonių šūkavimas. 

Gatvė akimis regint kone visiškai ištuštėja. Dirsteliu į Hunterį. Lyg supratęs, ką galvoju, jis irgi žvilgteli į mane. Be skėčio iki viešbučio nusigauti sausiems nėra nė menkiausios vilties. Sudrebu vien pagalvojęs apie tai, kad teks kiaurai peršlapti, kaip spėju, ne pačiame šilčiausiame lietuje, tačiau atrodo, kad Hunteris su šia mintimi jau susitaikė. Vėl atsisukęs, vaikino šalia neberandu. Jis jau kiaurai permirkęs stovi vidury šaligatvio ir užvertęs galvą į prakiurusį dangų plačiai šypsosi.

- Nagi, ateik!- Hunteris linksmai šūkteli.

Kreivai dėbteliu į perdėtai laimingą vaikiną.

- Ačiū, bet palauksiu čia,- prunkšteliu.

Vaikinas susiraukia ir pamažu ima artintis.

- Neturi teisės pykti, pats prisiprašei,- po minutėlės šėtoniškai šypteli.

Hunteris žaibišku greičiu prilekia prie manęs ir stipriai spiria į balą priešais, taip aptaškydamas visus mano drabužius. Nužvelgęs padarytą žalą, kilsteliu akis į besijuokiantį vaikiną.

- Duodu tau dešimt sekundžių bėgti.

Hunteris iškiša man liežuvį ir nuskuodžia tolyn.

- Dar palauk,- burbteliu ir visiškai nebesirūpindamas lietumi, pasileidžiu paskui vaikiną.

Jis atsisuka ir tebebėgdamas susiraukia.

- Taip nesąžininga! Sakei, kad duosi man dešimt sekundžių!- šūkteli, vis dar nelėtindamas tempo.

- Apsigalvojau!- rikteliu atgal ir imu lėkti dar greičiau.

Visai netrukus, sučiumpu permirkusių Hunterio marškinių kraštą ir jį apsukęs, prisitraukiu prie savęs. Pradedame garsiai juoktis ir man visiškai neberūpi, kad kaip paskutiniai idiotai stypsome pačiame gatvės vidury, kiaurai šlapi. Nustojęs juoktis, susmeigiu akis į Hunterį. Jis tik sukikena. Dar stipriau apsiveju jo liemenį ir palinkęs žemyn, suglaudžiu mūsų lūpas. 

Pajaučiu, kaip Hunteris šypteli ir užkėlęs savo rankas man ant kaklo, prisitraukia dar arčiau. Ši švelni akimirka, išreikšta nesirūpinant, ar lietus kiaurai merks ir vėsins kūną, palieka saldų poskonį. Tai teigiamų emocijų pliūpsnis, parodantis jausmo stiprumą ir abipusį poreikį. Tai maištas prieš stichijas. Galbūt Los Andželo dangus ir atneša mums lietų, tačiau vidinė saulė spindi ryškiau nei bet kada.