Suffocation

14 skyrius

Kuomet pikapas pralekia pro išvažiavimo iš miesto ženklą, kiek sutrinku. Pagal planą, turėjome likti Eurekoje, tačiau šios kelionės dėka jau esu gana gerai prisitaikęs prie netikėtumų. 

- Hunteri, ar žinai, kur važiuoji?- paklausiu įtartinai tylaus vaikino.

- Esu šimtu procentų įsitikinęs, kad važiuoju būtent ten, kur reikia,- tarsteli ir užtikrintai šypteli.

Pažvelgiu pro langą, tačiau mano aplink tesimato tik laukėjanti gamta. Man velniškai knieti sužinoti, kur, po galais, mes važiuojame, tačiau nieko neklausinėju. Hunteriui įsukus automobilį į duobėtą miško keliuką, nebežinau, ko tikėtis. Urve dar tikrai niekada nemiegojau. Netrukus sustojame. Akylai peržvelgęs aplinką, suvokiu, kad esame mažo kempingo aikštelėje. Keista, tačiau net ir nuostabų pačio vasaros įkarščio vakarą, čia nėra nė gyvos dvasios. Hunteris užgesina automobilio variklį ir neskubėdamas išsiropščia lauk. Padaręs tą patį, dar sykį apsidairau.

- Spėju, šiąnakt liksime čia,- tarsteliu, taip atkreipdamas į medžių viršūnes spoksojusio draugo dėmesį.

Hunteris linkteli ir giliai įkvepia.

- Šiandien miegoti lauke bus tiesiog nuostabu,- jis nusišypso ir atsisuka į mane.

Kilsteliu antakį.

- Ką turi omeny?- sutrinku,- Juk visas pastarasis mėnuo buvo tikras karščio pragaras.

Hunteris nukreipia rodomąjį pirštą į viršų.

- Tačiau dar nebuvo tokios nakties, kad debesys visiškai neužstotų žvaigždžių.

*

Laužo žarijos, beveik nepustomos vėjo, kyla į nakties skraiste apsigaubusį dangų. Su Hunteriu gulime pikapo priekaboje ir tylėdami žvelgiame į mažyčių švytinčių taškelių gijomis išmargintą dangų. Hunteris neklydo. Žvaigždės iš tiesų vertos daug daugiau dėmesio nei joms skiriama. Sidabriniai ornamentai dailiai piešia dangų, kurdami magišką atmosferą ir likusiems ant žemės. Pasukęs galvą, dirsteliu į šalimais gulintį Hunterį. Kone visiškoje tamsoje įžvelgiu tik jo siluetą, tačiau man to puikiausiai pakanka. Akys, daugybę metų kasdien regėjusios vaikino bruožus, dabar juos pačios ir atkuria.

- Paklausiu tavęs dar kartą, tačiau dabar noriu išgirsti tikrąjį atsakymą. Kodėl užsimanei keliauti į Los Andželą?- dar po kelių minučių tylos prabylu.

Hunteris kurį laiką patyli. Jis pasimuisto ir pasisuka ant šono, taip kiek sumažindamas atstumą tarp mūsų.

- Šiame pasaulyje yra begalė žmonių, kurie nežino, ko nori iš gyvenimo. Ar ko gyvenimas nori iš jų. Savo kelią žinojau praktiškai nuo tada, kai atsistojau ant kojų, ir niekada nesigailėjau juo judėdamas pirmyn. Tačiau gyvenimas yra pernelyg trumpas ir bijau, kad įklimpęs monotoniškoje kasdienybėje, prarasiu galimybę patirti atradimo džiaugsmą. Būtent todėl norėjau išbadyti kiek įmanoma daugiau. Kol dar nevėlu.

- Žinai, niekada negalvojau, kad gali pasakyti kažką visai protingo,- kosteliu visiškai išmuštas iš vėžių.

- Jei optimistiškai žvelgiu į pasaulį, tai dar nereiškia, jog nemoku protingai pašnekėti,- Hunteris prunkšteli.

- Prisiminsiu,- šypteliu.

Tarp mūsų vėl stoja jauki tyla. Vaikino žodžiai priverčia mane susimąstyti. Aš taip pat visada lėkiau ir kabinausi į gyvenimą kaip tik išmanydamas. Tačiau ar pataikiau ten, kur reikia, vis dar nežinau. Bet štai, žvelgdamas į velvetinėje juodumoje žydinčius žvaigždžių sodus, akimirkai sustoju ir įkvepiu. Pradedu galvoti ir suvokti, kas man iš tiesų yra svarbu.