Dar kelios valandos automobilyje ir mudu atvykstame į savo galutinį tikslą - Hunterio išsvajotąjį Los Andželą. Dalis manęs vis dar negali tuo patikėti. Neaprėpiamas akimis ir protu miestas jau tiesiai prieš mano akis. Beveik visa savaitė griežto pinigų taupymo režimo atsipirko, kadangi šįkart apsistojome jau ne pigiame kažin kuo trenkiančiame motelyje, o ganėtinai prabangiame viešbutyje su baseinu ir kitais patogumais. Būtų visai neapmaudu iš jo net neiškišti nosies.
Tačiau miestas pavergia mano širdį greičiau nei spėju tai suprasti. It kokia palmėmis pasidabinusi egzotiška oazė, jis traukte traukė visa savo žavinga esybe. Tačiau net ir viliodamas savo gėrybėmis, Los Andželas nepajėgia mūsų išsivilioti iš viešbučio teritorijos beveik visą dieną. Nėra, kur skubėti. Šiame mieste planavome pasibūti keturias dienas ir tiek pat naktų. O ir išeiginė nuo stresą keliančio turistinio gyvenimo buvo tikrai reikalinga. Hunteris jau turėjo pasižymėjęs visas vietas, kurias jis taip troško aplankyti šiame mieste ir visos jos kuo puikiausiai sutilpo į dviejų parų ribas.
Iki vakaro pasidžiaugę baseino vandeniu ir tingiai pasikaitinę debesėlių vis pridengiamoje saulėje, nusprendžiame, jog atėjo laikas kiek pasižmonėti. Pirmoji vieta Hunterio sąraše kuo puikiausiai tam tiko. Akimirką norisi paklausti, ar tikrai atvykome ten, kur reikia, tačiau vos išvydus Hunterio veidą, atsakymas aiškus kaip niekad. Viena svarbiausių vietų Los Andžele vaikinui buvo didžiausias miesto atrakcionų parkas.
- Kaip ilgai šito laukiau,- dramatiškai pakiliu balsu prabyla vaikinas ir, galiu prisiekti, net nusibraukia retorinę ašarą.
- Pradedu manyti, kad šitokį velniškai ilgą kelią sukorėme tik dėl atrakcionų parko,- prunkšteliu, atsargiai grūsdamas automobilį į siaurą parkavimo vietą.
- Tavo žodžiuose yra nemažai tiesos,- atsako Hunteris ir vikriai neria iš automobilio, kad netektų klausytis mano moralo ar pikto niurzgėjimo.
Tačiau net jei vaikinas ir būtų pasilikęs, to jam tikrai nebūtų reikėję klausytis. Hunteris norėjo būti čia ir niekaip negalėčiau to gadinti. Ši vieta jam ypatinga ir taškas. Ir pats paslapčia džiaugiausi, jog čia keliauti jis pasikvietė būtent mane. Kažkur viduje įkalinta vaiko siela ištrūksta iš tvirtų pančių. Man neberūpi nei kitų žmonių nuomonė, nei tvarkingai sustyguoti elgesio standartai. Tą akimirką lieka tik paauglys aš, Hunteris ir didžiausias gyvenime matytas atrakcionų parkas.
*
Ankstus vakaras pamažu virsta vėlyvu, o mūsų apsilankymas pramogų parke pasiekia kulminaciją. Išbandę begales amerikietiškų kalnelių, įvairių atrakcionų bei užkandžių, stojame į gana trumpą eilę prie apžvalgos rato. Drąsiai galiu teigti, kad juokiausi ir šėlau taip, kaip niekada per visą savo gyvenimą. Taip, kaip net negalvojau mokantis. Nors ir esu stipriai nusivaręs nuo kojų, kažkodėl vis dar jaučiuosi energingas. Tai pastebi ir Hunteris. Panašu, kad jis dėl to džiaugiasi ne ką mažiau. Kalbamės apie patirtus nuotykius, kai ateina mūsų eilė.
Netrukus jau sėdime nedidelėje, bet pakankamai jaukioje kabinoje. Dėl menko norinčiųjų keltis ratu skaičiaus, kabinoje esame tik dviese. Ratas pamažu kopia viršun ir pamažėle atsiveria naktinių šviesų išdabintas Los Andželo horizontas. Akys vis bando aprėpti neapsakomo dydžio skruzdėlyną, tačiau tai nėra taip ir lengva. Pro langą regimas vaizdas, kabinoje įsivyravusi prieblanda bei absoliuti ramuma pagauna pačią sielą. Laikas anapus tarsi sustoja. Paslapčia atsisuku į Hunterį.
Jo akys žvelgia į tolį taip ilgesingai, kad, rodos, vaikinas regi visai kitą pasaulį. Mirgantys rato apšvietimo atspindžiai mainosi ant jo skaisčios odos, kurdami muziejaus vertą vitražą. Jaučiuosi taip, lyg regėčiau jį pirmąsyk. Tiesiai prieš save, tokį lengvą ir tyrą. Į paviršių prasimuša keistas jausmas. Gilesnis, tankesnis, labiau išbaigtas ir visiškai temdantis protą. Efektyvus gynybos mechanizmas, taip ilgai saugojęs mane nuo nereikalingo emocijų pertekliaus, jo nesustabdo. Žinau, kad Hunteris mane palaužė siaubingai lengvai ir sunku tik tai pripažinti. Krentu be kovos.
Tą akimirką, nė pats to pilnai nesuvokdamas, visam laikui praryju savo išdidumą ir principus. Kad ir koks suknistas būtų pasaulis, kad ir kaip jis norėtų toks būti, šio spindėjimo jau niekas nepalauš. Pasiduodu tam, ką jaučiu, ir ant kortos statau praeitį, dabartį bei ateitį. Staigiu judesiu kilstelėjęs ranką, įveliu piršus į Hunterio plaukus ir šiam iš netikėtumo atsisukus, sujungiu mūsų lūpas.
ŞİMDİ OKUDUĞUN
Suffocation
Romantizm❝Meilė kaip gaivaus pavasarinio vėjo gūsis. Jam nustojus pūsti, supranti, kad dūsti.❞
