Suffocation

8 skyrius

Nors pastato viduje tikėjausi išvysti minias žmonių, jų čia toli gražu nerandu. Prekybos centro dydžio puikiausiai pakanka, kad pirkėjų srautai pasiskirstytų tolygiai ir mums tektų prasilenkti tik su nedidelėmis grupelėmis. Hunteris smalsiai dairosi į šalis, kartkartėmis vis patikrindamas, ar tebeseku jam iš paskos. Atrodo, kad jis pirmą kartą lankosi prekybos centre. Jo veide niekaip neblėsta entuziazmas ir susižavėjimas. Nesuprantu, kaip vienas žmogus gali savyje talpinti šitiek jausmų ir taip lengvai juos reikšti.

Atsidusęs kiek paspartinu žingsnį. Praeiname gal pusę parduotuvės lentynų, tačiau vežimėlyje nenugula nė vienas daiktas. Kol ieškau kažko skanaus, Hunteris atsiskiria ir dingsta. Tikrai nebijau būti paliktas prekybos centre, tačiau turėdamas tokį skurdų biudžetą, vargu, ar pats parsigaučiau namo, tad kiek sunerimstu. Apsidairau, tačiau vaikino niekur nesimato. Kiek paspartinęs žingsnį imu landžioti tarp lentynų. Įsuku į tuščią vaikiškų žaislų skyrių. Kažkur atokiau išgirstu ausis erzinantį metalinių vežimo ratukų bildėjimą. Tyliai burbtelėjęs sau po nosimi pasisuku triukšmo šaltinio pusėn. Nežinau, ar mane labiau nustebina tai, kad su vežimėliu parlekia Hunteris, ar tai, kad jo viduje pūpso krūva šlamšto. Vaikinas čiuoždamas sustabdo pirkinių vežimėlį vos per gerą sprindį nuo manęs. Kilsteliu antakius ir kelissyk mirkteliu.

- Ar mes neturėtume taupyti pinigų?- paklausiu.

Hunteris dirsteli į vežimo turinį ir sukikena.

- Tiesa, tačiau peržvelgęs turimą sumą ir padalinęs ją iš kelionės dienų, suskaičiavau, kad per dieną galime išleisti apie keturis šimtus dolerių,- vaikinas trukteli pečiais ir stumteli vežimėlį į priekį.

- Panašu, kad šiame vežime ir guli tie keturi šimtai dolerių, o diena dar tik įpusėjo,- burbteliu sau po nosimi ir atsidūstu.

- Nesijaudink, tikrai nebankrutuosime,- tarsteli ir linksmai nutrepsena tolyn.

- Panašu, kad būtent bankrotą išvysime greičiau nei Los Andželą,- sumurmu, tačiau šįkart Hunteris to neišgirsta.

Staiga vaikinas sustoja ir pasisukęs mano pusėn klastingai šypteli. Kūnu nuvilnija šiurpuliukų banga. Tai nežada nieko gero.

- Žinai, kol dar esame čia, turime kai ką padaryti,- galiausiai prabyla vaikinas.

Klausiamai dirsteliu į draugą. Šis nieko neatsako, tik apsidairo ir vikriai perkėlęs koją susirango vežimėlio viduje.

- Ką darai?- gana piktai, tačiau negarsiai sušnypščiu.

Vaikinas pasuka galvą į mano pusę ir nusijuokia.

- O kaip tau atrodo? Laukiu, kol pradėsi stumti,- taria vaikinas ir patogiai įsitaiso, nė nesiruošdamas išlipti.

- Na jau ne,- papurtau galvą ir suneriu rankas.

- Jei čia būtų Dilanas ar Karteris, patikėk, tikrai neerzinčiau tavęs to prašydamas. Tačiau dabar nematau kitos išeities. Nagi, padėk savo geriausiam draugui,- vaikinas nutaiso šunyčio veido išraišką.

Pagalvojęs, koks tai kvailas dalykas, sekundėlę sudvejoju, tačiau Hunteris išsireikalauja savo. Negaliu ilgiau tverti jo mirtinai įtaigaus žvilgsnio. Atsisveikinęs su padoriu įvaizdžiu ir vildamasis, kad daugiau neteks čia lankytis, atsidūstu ir suėmęs vežimėlio rankeną, švelniai stumteliu jį į priekį. Nors jame sėdi tikrai ne vieną kilogramą sveriantis vaikinas, man visiškai nesunku. Stumiu vežimėlį kasos link. Pakelėje pasitaiko keli žmonės, tačiau jie kreivokai į mus dėbtelėję, traukia savais keliais.

- Marki, greičiau,- sukikena Hunteris ir pastuksena į vežimėlio kraštus.

Paspartinu tempą. Vaikinas nebesulaiko kylančio juoko ir prapliumpa garsiai kvatotis. Kuo toliau rieda vežimėlis, tuo laimingesnis jis atrodo. Tą patį galiu pasakyti ir apie save. Pasiekus kasą ir išvydus kiek sutrikusį pardavėjos žvilgsnį, man jau niekas neberūpi. Veide įsitaisiusi šypsenėlė nesiruošia niekur pabėgti.