Suffocation

46 skyrius

Linksmai ir be galo šiltai pasisvečiavę Hanako parduotuvėlėje, nusprendžiame jai nebetrukdyti ir traukti savais keliais. Hunteris vėl įsiprašė pas mane į svečius, tik šį kartą su nakvyne. Žinodamas, jog laukia dvi laisvos dienos, pernelyg nedvejodamas sutikau. Nusprendę, kad penktadienio vakarą yra kur kas smagesnės veiklos nei sėdėjimas namie, dar liekame mieste. Namo sugrįžtame jau gerokai vakarėjant. Kol šiek tiek apsikuopiu, Hunteris patogiai įsitaiso mano lovoje ir įsijungia televizorių. Spintelėje virš kriauklės suradęs dar nepraimtą traškučių pakelį, prisijungiu prie vaikino. 

Kurį laiką televizorius veikia kaip fonas mūsų pašnekesiui, tačiau netrukus Hunterį sudomina prasidėjęs filmas. Abu nejučia įsispoksome į ekraną. Šalia prisiglaudęs vaikinas kelissyk netyčia brūkšteli jautrias mano vietas, tad po kurio laiko jau nebegaliu pilnai atsiduoti filmui. Imu daugiau dėmesio skirti Hunteriui. Akimis nuklystu prie jo ir pajuntu krūtinėje smarkiau besidaužant savo širdį. Atsidusęs švelniai patraukiu Hunterį nuo savęs ir išeinu į vonią. Uždaręs duris, vėsiu vandeniu kelissyk perlieju veidą. Įkaitusiems skruostams jis atrodo kone ledinis. Giliai atsikvėpęs, pasiremiu į kriauklę ir pažvelgiu į veidrodį. Viešpatie, Markai, susiimk ir nešk savo prakeiktą subinę atgal į kambarį.

Dar kurį laiką spoksau į savo atvaizdą ir pasidaro net šiek tiek juokinga. Mano smegenyse vyksta keistos cheminės reakcijos ir savęs nebeatpažįstu. Nuo pat vaikystės stengiausi neleisti sau išgyventi stiprių emocijų, tad šioms netikėtai prasiveržus, būdavo labai sunku su jomis tvarkytis. Taip jaučiuosi ir dabar. Mano saugos diržas nutrūksta ir stačia galva neriu į pašėlusią vaizduotę. Visgi, negaliu čia lindėti visą vakarą, tad iš paskutiniųjų susiėmęs, nusiteikiu grįžti pas Hunterį. Tačiau vos pravėręs vonios duris, kaipmat susiduriu su visų problemų šaltiniu. Hunteris stovi visai prie pat jų. Atrodo, jog buvo pasiruošęs belstis.

- Ilgai ten užsibuvai,- man nespėjus nieko pasakyti pirmasis prabyla Hunteris.

Kurį laiką it suakmenėjęs stypsau vienoje vietoje, tačiau širdis lipa iš krūtinės ir žinau, jog ilgiau netversiu. Nieko nelaukęs, stiprokai priremiu vaikiną prie sienos. Įkalinęs jį tarp savo rankų, gana agresyviai užsipuolu jo lūpas. Šis, rodos, nesitiki nieko panašaus, tad radęs tinkamą progą, švelniai atitraukia mane nuo savęs.

- Marki?- vaikino akyse šmėsteli susirūpinimas,- Ar viskas gerai? 

Velniop viską.

- Nedrįsk į mane taip žiūrėti. Puikiai žinai, kad varai mane iš proto,- sušvokščiu, bandydamas suvaldyti apėmusį virpulį.

Nelaukęs atsako vėl palinkstu prie Hunterio. Šįkart jo lūpas liečiu dar aistringiau. Hunteris pilnai pasiduoda šiam bučiniui ir nė nesiruošia priešintis. Dešinioji mano ranka nukeliauja po laisvais jo marškinėliais. Pajaučiu, kaip vaikinas sudreba nuo šaltų pirštų prisilietimo. Nebepajėgdamas susitvardyti, imu naudotis kiekviena proga būti arčiau. Atsitraukęs nuo lūpų, bučiniais užverčiu jo smakrą, kaklą, ir kitas vietas, kurias tik pajėgiu pasiekti. Noriu vienu metu būti visur. Hunterio kvėpavimas pagilėja, tampa toks pat karštligiškas kaip ir mano. Šis jausmas užvaldo ir jį.

Abiem rankomis nukeliauju prie vaikino sėdmenų ir švelniai juos spusteliu. Hunteris bučinyje krimsteli mano lūpą. Šypteliu ir apgraibomis slinkdamas palei sieną, imu vesti mudu link lovos. Šiaip ne taip iki ten nusigavus, nuverčiu Hunterį ant jos ir užsilipęs ant viršaus, toliau bučiniais dabinu vaikino kūną. Geismas kaitina mano kraują ir sulig kiekviena minute vis mažiau vadovaujuosi sveiku protu. Nebegaliu net elgtis švelniai. Suprantu, kad reikalai pasiekė ribą, kuomet laikas viską nutraukti arba keliauti iki galo. Giliai alsuodamas atsiplėšiu nuo jo lūpų.

- Nenoriu tavęs sužeisti, tačiau tuo pat metu noriu pulti taip stipriai, kad kaimynai viršutiniame aukšte girdėtų tave šaukiant mano vardą,- sukuždu jam į paausį,- Nemanau, kad galiu save suvaldyti, bet jei to nenori, aš suprasiu.

Pažvelgiu į Hunterį. Vaikinas droviai šypteli ir priglaudžia savo delną man prie skruosto.

- Bet aš tavęs nestabdau, tiesa?