Suffocation

57 skyrius

Toks susitikimas buvo be galo nuotaikingas ir reikalingas mums visiems. Netikėtai užsukę Hunterio tėvai taip pat džiaugėsi nepažįstama malonia viešnia, kuri sugebėjo vaikinui taip praskaidrinti nuotaiką. Buvau patenkintas tuo, kaip praėjo šis neplanuotas vizitas. Tai gerokai pakėlė ūpą ir man pačiam. Į universitetą atvažiavau gerai nusiteikęs ir pasiruošęs produktyviai užbaigti likusį vakarą. Antradienio rytą taip pat jaučiausi stipriai atsigavęs, tačiau gera nuotaika išgaruoja popiet, kai sužinau, jog šiandien galimai nepavyks ilgiau pabūti su Hunteriu. 

Sutapimas ar sėkmė, tačiau vakarykštė kelionė į ligoninę išpuolė pačiu laiku, mat šiandien teks pasmilkti universiteto bibliotekoje ir melstis visoms žinomoms dievybėms, kad spėtume parengti netikėtą grupinį projektą rytdienai. Užsikasęs darbuose, neturiu laiko ilgai kalbėtis su Hunteriu, tad persimetame vos pora žodžių. Nusprendžiu, kad jei viskas praeis sklandžiai, dar pas jį užsuksiu. Dėstytojui pabaigus paskaitą, auditorijoje kyla sambrūzdis. 

- Markai,- stodamasi nuo savo kėdės, Karteris kreipiasi į mane,- Tikrai rasi tam laiko?

- Nemanau, kad turiu kitą pasirinkimą. Be šio projekto teks kartoti kursą,- atsidūstu, palengva rinkdamasis daiktus.

Karteris pritariamai palinguoja galva.

- Tiesa, kaip laikosi Hunteris?- vos mums išėjus į koridorių, nuoširdžiai susirūpinęs paklausia.

- Beveik kiekviena diena tokia pat,- tarsteliu ir liūdnai nusišypsau,- Viskas pakibę kažkur tarp neblogai ir absoliučios nežinios.

Karteris supratingai linkteli ir lyg nenorėdamas dar labiau draskyti sopančios žaizdos, ramiai žingsniuoja šalia. Atsidūrę bibliotekoje, kiek luktelime Dilano ir nedelsdami pradedame darbus. Tarp mūsų stoja ganėtinai natūrali tyla, kurią retkarčiais pertraukia tik su užduotimis susiję pašnekesiai. Vis bandau mintimis negrįžti prie Hunterio, tačiau tai sekasi be galo sunkiai ir bent kelissyk vietoj reikiamų sąvokų užrašau jo vardą.

Visgi, savo dalį sugebu pabaigti kiek anksčiau nei Dilanas ir Karteris, tad atsisveikinęs su draugais, apleidžiu universiteto teritoriją. Nors jau vakarėja, džiaugiuosi, kad pernelyg nesusivėlinau ir dar pakaks laiko nors kiek pabūti su Hunteriu. Įsėdęs į savo pavargusį automobiliuką, numetu kuprinę ant galinės sėdynės ir užvedu variklį. Įveikus trečdalį kelio, laikiklyje suvibruoja telefonas. Dirsteliu į ekraną. Nelaukiau Hanako skambučio, tad pagalvoju, kokiu tikslu ji galėtų man skambinti.

- Klausau,- pakėlęs ragelį tarsteliu.

- Sveikas, mielasis,- kitapus išgirstu moters balsą,- Ar netrukdau?

Atrodo, kad ji laiko telefoną gerokai toliau nuo savęs, tad vos pajėgiu ją suprasti.

- Dabar vairuoju, tačiau viskas gerai,- atsakau,- Ar kas nutiko?

- Parduotuvėje trūko vamzdis. Nė nežinau, kaip viską čia sutvarkyti,- Hanako sunkiai atsidūsta,- Man labai reiktų tavo pagalbos. Žinoma, jei nesi užsiėmęs.

Mintyse susikeikiu dėl tokio netinkamo momento, tačiau žinau, jog negaliu atsisakyti. Hanako šiuo sunkiu laikotarpiu man padėjo labiau nei bet kas kitas, tad jaučiuosi įsipareigojęs tokioje bėdoje pagelbėti ir jai.

- Supratau. Greit būsiu.

*

Išties, parduotuvėlėje mane pasitiko tiesiog tragiškas vaizdas. Viskas skendėjo drumzliname vandenyje, tad darbo buvo iki kaklo. Reikėjo viską iškuopti, sugaudyti netikėtai išplaukusius daiktus ir gelbėti nelaimės nuskriaustas gėles. Kai baigiau tvarkytis, pas Hunterį važiuoti buvo per vėlu. Namo sugrįžtu jau sutemus. Nieko nepešęs ir siaubingai pavargęs, krentu tiesiai į lovą. Hunteriui nerašiau jau kurį laiką, tačiau dabar nesiryžtu to daryti, kad netyčia jo nepažadinčiau, jei šis miegotų. Padedu telefoną ant naktinio stalelio ir pažadu sau, kad rytoj bet kokia kaina jį pamatysiu. 

Neilgai trukus užmingu, tačiau mane iš ramaus snaudulio pažadina monotoniškas telefono vibravimas. Sunkiai pramerkiu akis ir kilsteliu telefoną kiek arčiau veido. Man skambina Hunteris. Pastebiu, kad jau vėlyva naktis, tad gerokai sutrikęs pakeliu ragelį. Kitoje pusėje girdžiu tik keistą šlamesį ir iškart suvokiu, jog kažkas negerai. Ausys pamažu atpažįsta ir sunkų, su kūkčiojimu sumišusį alsavimą. 

- Hunteri, kas nutiko?- paklausiu, stengdamasis neparodyti, kad stipriai panikuoju.

Nieko. Po akimirkos pasigirsta lengvas šnaresys ir garsas kiek sustiprėja.

- Marki,- mano širdis ima trankytis krūtinėje, kai išgirstu klaikiai virpantį vaikino balsą.

- Hunteri, kas vyksta?

- Aš... ėjau į tualetą... Man labai skauda... Negaliu atsistoti,- vos vos sušvokščia Hunteris.

Apmirštu iš siaubo. It įgeltas pašoku iš lovos ir lekiu į koridorių.

- Hunteri, kur tavo tėvai?- paklausiu, jau audamasis batus.

- Namie... Marki, nežinau... ką daryti,- suinkščia Hunteris.

- Viskas bus gerai,- bėgdamas laiptais žemyn, paskubomis suveliu,- Paskambinsiu tavo tėvams ir budinčiam personalui. Hunteri? Hunteri!

Tyla.