Suffocation

37 skyrius

Labiau nei bet kada noriu tiesiog pranykti. Visas tariamas mamos ir sūnaus bendravimas kur kas panašesnis į tardymą. Jaučiuosi it policijos nuovadoje sėdintis nusikaltėlis, kvočiamas melo detektoriumi. Nors klausimai ir nebuvo žeidžiantys, nuoširdžiu rūpesčiu ar normaliu bendravimu pavadinti jų irgi negalėjai.

- Jei gerai pamenu, judu lankote tą patį universitetą, tiesa?- paklausia mama, susmeigdama savo rudas akis į mane.

- Ir tą patį menų fakultetą. Tik skirtingas programas,- lyg supratęs, kad man jau per akis, įsiterpia Hunteris.

- Visada norėjau, kad Markas studijuotų teisę, tačiau jis kažkodėl užsigeidė stoti į tą nelemtą muzikos produkciją,- atsidūsta mama.

Perverčiu akis.

- Svarbiausia, kad jis veikia tai, kas jam patinka,- šypteli vaikinas.

- Tai, kas smagu, ne visuomet uždirba pinigus. Panašu, kad tavo tėvams nelabai rūpi sėkminga tavo ateitis,- šaltai mesteli moteris,- Nors visada galvojau, jog Šarlotė protinga moteris.

- Gana,- nesusilaikęs gerokai kilsteliu balsą. 

Pajaučiu, kaip to nesitikėjęs Hunteris šalimais krūpteli. Stoja minutėlė tylos.

- Gal dar ko nors norėtumėte?- lyg bandydama pakeisti temą vėl prabyla mama.

- Gal galėčiau pasinaudoti tualetu?- paklausia Hunteris.

- Žinoma. Koridoriumi tiesiai, pirmos durys iš kairės,- toli gražu ne taip jau šiltai atsako moteris.

- Dėkoju,- Hunteris linkteli ir atsistojęs nueina nurodyta kryptimi.

Vos jam pasišalinus, kambarys paskęsta dusinančioje tyloje. Kurį laiką taip ir sėdime, iki kol mama nejaukiai pasimuisto.

- Matau, kad su Hunteriu vis dar esate geri draugai,- jos žodžiai sukelia man įtarimą.

- Taip,- burbteliu.

- Suprantu, jog jūs puikiai jaučiatės kartu, tačiau tam yra tinkamas laikas bei vieta. Jei būsite taip prilipę vienas prie kito, bijau, kad žmonės gali suprasti netinkamai,- moteris atsidūsta.

- Man nesvarbu,- vėl numykiu.

- O turėtų būti. Markai, tu jau subrendęs vaikinas, tad turėtum rūpintis savo įvaizdžiu. Be to, tai atbaido merginas. Kokia moteris norėtų dalintis vyrą su jo geriausiu draugu?- mamos veide nesujuda nė raumenėlis.

Žinau, kad jai rūpiu ne aš, o kitų nuomonė. Tai paskutinis lašas, visiškai perpildęs mano kantrybės taurę. Pastangos išlikti ramiam nulekia vėjais.

- Ar gali nors kartą pasakyti ką nors taktiško ir nesavanaudiško? Kokio velnio sugalvojai kištis į mano gyvenimą dabar, kai man mažiausiai to reikia? Kodėl negalėjai manimi rūpintis tada, kai po savo paties tėvų skyrybų likau vienas ir niekam neįdomus? Tas prielipa draugas buvo vienintelis, kuriam nuoširdžiai rūpėjau!- visiškai pasiuntu.

Šito, rodos, nesitiki ir mama.

- Markai, aš..

- Ir koks man skirtumas, kad kiti ne taip supras? Juk viskas ir yra kaip tik taip, kaip atrodo! Man absoliučiai nusispjaut ant tavo netikro rūpesčio ir kažkokių idealų. Nesu suknista marionetė, kad vykdyčiau kiekvieną tavo purviną komandą. Žinai ką, tiesiog pamiršk, jog aš egzistuoju. Taip visiems bus geriau,- toliau šėlstu,- Juk to ir norėjai.

Nebepajėgiu savęs sukontroliuoti, tad lieju viską, kas sukasi mano galvoje. Kaip tik tuo metu iš tualeto sugrįžta Hunteris. Jis atrodo siaubingai suglumęs ir priblokštas.

- Markai...

- Gana! Gana. Ar bent kartą gyvenime gali nebandyti teisintis? Aš pavargau. Man per akis viso tavo mėšlo ir vaidybos,- tariu vis dar niršdamas.

Jaučiu, kaip apimta įtūžio smarkiai plaka mano širdis. Nebedelsdamas nė minutėlės, čiumpu Hunterio ranką ir ištempiu jį iš kambario. Per porą minučių apleidžiame pastatą ir sugrįžtame į automobilį. Po savęs stipriai trinkteliu durelėmis. Hunteris vidun įlipa gerokai ramiau. Akimirką tiesiog sėdžiu ir tuščiai žvelgiu kažkur į tolį, tačiau pajutęs kylantį susierzinimą, kelissyk stipriai trenkiu į vairą ir paguldęs galvą ant jo, rankomis sugniaužiu savo plaukus.

- Marki, kas ten nutiko?- švelniai ir rūpestingai paklausia Hunteris.

- Tai, be ko šis vakaras ir negalėjo baigtis. Žinau, kad nesu nuostabus sūnus, tačiau ir ji nėra pati tobuliausia mama. Kodėl ji man aiškina, kas gerai, o kas ne dabar, kai man to nereikia? Kur ji buvo tada, kai užsidaręs kambaryje tyliai kūkčiojau galvodamas, kad bet kurią akimirką ji įeis pro duris ir stipriai mane apkabins? Jaučiuosi taip, lyg būčiau pati didžiausia problema. Nenoriu toks būti, tačiau ji mane tokiu pavertė. Mano paties mama mane sugadino,- kuo daugiau skausmingų žodžių palieka mano burną, tuo labiau drėksta akys.

Išsakęs viską, ką galvoju, sulaikyti ašarų nebepajėgiu. Šilti lašai nurieda mano skruostais žemyn. Bandau juos paslėpti, tačiau šie vis vien buvo pastebėti. Hunteris paguldo savo ranką man ant nugaros ir švelniai ją paglosto.

- Marki, tau nereikia slėpti savo ašarų. Esu čia tam, kad jas nušluostyčiau,- tyliai sušnibždėjęs vaikinas prisitraukia mane prie arčiau ir tvirtai apkabina, taip pamažu malšindamas jaučiamą širdgėlą.