Suffocation

34 skyrius

Prie stalo dar ilgai netilo kalbos, tad iš Hunterio namų išeinu jau gerokai po pirmos. Kadangi gyvenu kiek toliau, kitoje miesto dalyje, Hunteris pasisiūlo pavėžėti mane namo. Sutinku, tačiau vos mums išėjus į kiemą, vaikinas kažkur pradingsta ir palieka mane vieną su Šarlote. Po visų vakaro nutikimų prie jos jaučiuosi kiek susigėdęs. Žinau, kad ji apie visa tai nebūtų pasakiusi nė pusės žodžio, bet man be galo keista. Pažinojau Hunterio šeimą daugiau nei pusę savo gyvenimo ir niekada negalėjau pagalvoti, jog ateis tokia diena.

- Nujaučiu, ką galvoji, Markai. Mudu su vyru visiškai palaikome tavo ir Hunterio santykius, tad gali jaustis visiškai ramus. Bet jei kada sugalvosi užsukti, įsitikink, kad kambario durys užrakintos,- staiga prabyla Šarlotė ir šelmiškai mirkteli, taip tik dar labiau išmušdama mane iš vėžių.

- Aš... Pasistengsiu,- galvoju išsisukti, tačiau suvokiu, kad vargiai pavyks.

Šarlotė priėjusi arčiau kelissyk alkūne niukteli mano ranką.

- Net nebandyk teisintis. Puikiai žinau, kokios hormonų audros siaučia tokiame amžiuje. Laimingai grįžk namo. Buvo smagu pasimatyti. Ir ačiū, kad visuomet esi šalia Hunterio,- šiltai šyptelėjusi mane apkabina.

Noriu jai atsakyti, padėkoti už supratingumą ir begalę kitų dalykų, tačiau absoliučiai paskęstu jos glėbyje ir negaliu pratarti nė žodžio. Netrukus ji pradingsta namo viduje, palikdama mane vieną troškintis savo paties sultyse.

*

- Štai ir atvažiavome. Namai namučiai,- sukikena Hunteris, stabtelėjęs prie mano daugiabučio.

Atsikvėpęs išsilaisvinu iš saugos diržo ir akimirkai dirsteliu į gerai pažįstamą pastatą.

- Panašu, kad taip,- atsidūstu.

Seka minutėlė tylos.

- Žinai, atsiprašau dėl šio vakaro. Jei nebūčiau leptelėjęs, ko nereikia, tau nebūtų buvę taip nejauku,- prabyla Hunteris ir panarina galvą.

- Tai ne tik tavo kaltė. Aš irgi pasakiau to, ką galbūt reikėjo nutylėti,- akimirkai nutylu,- Tačiau vis dar negaliu patikėti, kad pavogei mano pirmąjį bučinį ir neprisipažinai dešimt metų.

Hunterio galva staigiai pakyla, o išplėstos akys susminga į mane.

- Marki, aš... Kodėl viskas taip,- jis dar bando kažką sakyti, tačiau tik atsidūsta.

Šyptelėjęs prispaudžiu piršto galiuką prie vaikino lūpų, kad jį nutildyčiau. Hunterio skruostai kiek rausteli.

- Aš džiaugiuosi,- sušnibždu ir pasilenkęs pakšteliu jo rausvas lūpas.

- Džiaugiesi dėl to, kad aš tai padariau, ar dėl to, kad nieko nesakiau,- sutrikęs susiraukia Hunteris.

Nesulaikęs juoko, atidarau automobilio dureles ir išlipu laukan.

- Labanakt,- tarsteliu ir nieko daugiau nesakęs, užtrenkiu pikapo duris.

Dar girdžiu, kaip Hunteris skundžiasi ir burba, tačiau visiškai tai ignoruodamas, su šypsena nuskubu į vidų. Laiptais užkopiu į savo pusę mėnesio nematytą būstą. Dvi savaites praleidęs moteliuose bei visokio šlamšto sklidiname automobilyje, esu lengvai nustebintas, koks tvarkingas atrodo mano butas. Nusispyręs batus, nupėdinu į kambario gilumą ir susmunku ant lovos. Esu persivalgęs bei gerokai aptingęs, tad vis bandau priversti keliauti į dušą. Tai niekaip nepavyksta ir dar kurį laiką gulėdamas analizuoju savo būstą. 

Šis nedidukas vieno kambario butas jau kurį laiką yra vieninteliai man pažįstami namai. Namai, kuriuose neskamba juokas ir pašnekesiai, kadangi gyvenu visiškai vienas. Kad nebūtų taip nyku, sugalvoju iš džinsų kišenės išsitraukti telefoną. Tebenaršant socialiniuose tinkluose, jis netikėtai ima vibruoti. Akimirką nesuprantu, kas vyksta, tačiau pažvelgęs į ekraną susivokiu, kad man skambina. Mama. Vos išvydus skambintojos vardą, mano širdis suspurda. Tik nesu tikras, kodėl. Kiek padvejojęs atsiliepiu.

- Klausau?- sulaukęs tik tylos, pirmasis pradedu pokalbį.

- Sveikas, Markai. Seniai nesimatėme, tad nusprendžiau paklausti, kaip tau sekasi,- kitame gale pasigirsta solidus moters balsas.

Galbūt jis nėra toks malonus bei nuoširdus kaip Šarlotės, negaliu jaustis įskaudintas. Mano mama niekuomet nebuvo tokia švelni, net jeigu jai ir rūpėjo. Ilgėjausi normalaus atviro pašnekesio ir žinau, kad tokio čia tikrai nerasiu.

- Jei nebūtum pardavusi mūsų namo ir nusipirkusi apartamentų už miesto ribų, galbūt dažniau ir matytumėmės,- atsidūstu,- Bet man viskas gerai, tad tikrai nereikėjo skambinti taip vėlai. Pastaruoju metu daug laiko leidžiu su draugais.

- Tau jau atostogos, tiesa?

- Jos jau įpusėjo, tačiau taip,- tarsteliu.

Akimirką jokio mamos atsako nesulaukiu.

- Ar norėtum mane aplankyti?- lyg pati sudvejojusi savo sprendimu paklausia.

Kiek suabejoju, tačiau nusileidžiu.

- Gerai.

- Tuomet lauksiu tavęs. Iki susitikimo,- taria ir nedelsdama baigia šį pokalbį.

Telefonui pyptelėjus, numetu jį ant lovos ir ranka persibraukiu veidą. Nežinau, ar tikrai noriu susitikti su mama, bet jaučiu, jog reikia. Esu beveik užtikrintas, kad mano nuotaika vėl bus sugadinta mažiausiai savaitei į priekį, tačiau turiu ją aplankyti. Kraujo šauksmas, kitaip to pavadinti negalėjai.