Suffocation

30 skyrius

Viskas aplink vyko be galo lėtai ir žaibiškai vienu metu. Neturėjau nė menkiausio supratimo per kiek laiko ir kaip atsidūrėme ligoninės priimamajame. Mano mintys sausakimšos įvairiausių gerų bei blogų scenarijų, nerimo bei kitų nekasdieniškų dalykų. Nebeišmanau, kur dėtis. Neramiai suku ratus per koridorių. Keliems priimamajame sėdintiems žmonėms, ko gero, atrodau lyg negavęs dozės narkomanas. Mano isteriją pertraukia prisilietimas ant peties. Šiek tiek nusigąstu netikėto kontakto, tačiau net ir suvokęs, jog tai seselė, nenurimstu.

- Atvykai kartu su Hunteriu Bruksu?- ji pasitikslina.

- Taip,- mano balsas užstringa kažkur gerklėje,- Kaip jis? Ar jam viskas gerai?

- Hunteriui viskas gerai, tad nėra ko nerimauti. Dabar jis ilsisi ir jau gali jį aplankyti,- pusamžė seselė švelniai šypteli ir jau ruošiasi eiti, kai impulsyviai grybšteliu jos ranką.

- Atleiskite, o kodėl taip nutiko? Ar jis kuo nors serga?- sunkiai nuryju seiles.

- Jis tau nesakė?- moteris kiek nustemba.

Sutrikęs lėtai papurtau galvą į šonus.

- Hunteris serga mažakraujyste. Nukritęs hemoglobino kiekis kraujyje lėmė prastą deguonies įsisavinimą, todėl jis prarado sąmonę. Tikriausiai vaikinukas pamiršo išgerti vaistus. Kai jis pasijus kiek geriau, turėtum gerokai jį subarti. Tai nėra tokia jau nekalta liga, jog būtų galima su ja žaisti. Atleisk, jau turiu eiti,- seselė dar sykį šypteli ir švelniai paglosčiusi mano petį nužingsniuoja tolyn.

Dar minutėlę pastoviu ir tuščiai spoksau į baltą ligoninės sieną. Nežinau, ar mane labiau pribloškė Hunterio diagnozė, ar tai, kad jis tai nuo manęs slėpė bala žino kiek laiko. Ir dar sugebėjo išsitempti į šią beprotišką kelionę. Akimirką bandau suvirškinti gautą informaciją, tačiau ši niekaip nesutelpa į galvą. Dalis manęs nori dabar pat gerokai trinktelėti Hunteriui už tokį neapdairų elgesį, tačiau kita vis dar be proto jaudinasi. Šiaip ne taip susizgribęs pajudėti iš stabo būsenos, patraukiu jo lovos link. Praskleidęs užuolaidą, prikaustau akis prie lovoje ramiai gulinčio Hunterio. 

Pastebėjus, koks net permatomai blyškus jo veidas, mano kūnu perbėga ledinis šiurpas. Mano širdis skaudžiai suvirpa, kai pamatau į Hunterio ranką įbestą kateterį, jungiantį jo kūną su maišeliu neaiškaus skysčio. Vos tik prisiartinęs prie kėdės, prisėdu, kad neišvirsčiau iš batų. Puikiai suprantu, kad situacija nėra nepataisomai bloga, tačiau matyti Hunterį tokioje būsenoje skauda.

- Ko veidelis toks ištįsęs?- išgirstu tylų pažįstamą balsą.

Pakėlęs akis nuo grindų, kaip mat sužiūru į Hunterį. Šis menkai šypsosi.

- Jei negulėtum ligoninės lovoje, tikrai tau užvožčiau. Ar bent įsivaizduoji, kaip sušiktai mane išgąsdinai?- pratrūkstu.

Žinau, kad tai ne vieta aiškintis santykius, tačiau viską išlaikyti viduje per sunku. Hunteris, rodos, irgi nesitiki mano pakelto balso tono.

- Atleisk. Matyt, esu labai pervargęs,- nerūpestingai tarsteli, tačiau puikiai justi vaidyba.

- Gali net nesistengti. Jau viską žinau,- atsidūstu.

Galiu prisiekti, kad akies kampučiu užmatau, kaip Hunterio veidas dar labiau perbąla.

- Ką turi omeny?- kone virpančiu balsu paklausia vaikinas.

Kiek sutrinku dėl tokios jo reakcijos.

- Po velniais, žinau, kad kartais esi siaubingai neatsakingas, tačiau negi negali savimi pasirūpinti žinodamas, kad sirgdamas anemija?- piktai dėbteliu į Hunterį.

Šis kelissyk sumirksi ir nejaukiai sukikena.

- O daktarai negali nulaikyti liežuvio už dantų, ką?- jis giliai atsidūsta ir užsimerkia.

Palinkęs arčiau Hunterio lovos, suimu nedidelį jo delną tarp savųjų ir kiek spusteliu. Tai priverčia vaikiną vėl atsimerkti ir dar sykį sužiurti į mane.

- Hunteri, puikiai žinai, kaip stipriai man rūpi. Ir dabar labiau nei bet kada noriu apie tave žinoti viską. Kad būčiau pajėgus padėti bet kokioje situacijoje. Prašau, nieko nuo manęs nebeslėpk,- tariu kiek ramiau, jau stengdamasis nuryti visą jausmų perteklių.

Vaikinas akimirką patyli. Po minutėlės, jis šiek tiek šypteli ir palinksi galva.

- Gerai,- sušnibžda,- Atleisk.

- Ar yra dar kažkas, ką turėčiau žinoti?- paklausiu kaip įmanoma švelniau.

Vėl minutėlė visiškos tylos.

- Ne.