Suffocation

16 skyrius

Stovyklavietę paliekame gerokai po dvyliktos. Kelios valandos su Linda ir Otavijumi prabėgo be galo greitai. Dar ilgokai teko raginti Hunterį, kol šis po dešimties atsisveikinimų pagaliau atsiplėšė nuo Otavijaus ir įsėdo į automobilį. Prieš išvykstant, Linda padovanojo man dar vieną paslaptingą šypsnį ir palinkėjimą surasti visus reikiamus kelius. Atsisveikinę su naujaisiais draugais, patraukiame savais keliais. 

Kažkur toli, už kelių šimtų kilometrų, mūsų jau laukia spalvingasis ir užburiantis San Franciskas. Hunteris be galo laimingas vairuoja pikapą, retkarčiais vis perpasakodamas įdomias iš Otavijaus išgirstas istorijas. Perdėtai ilgus ir be galo garsius jo pasakojimus pertraukia degalų stygius. Suradę pirmą pasitaikiusią degalinę, nedelsdami privažiuojame prie kolonėlės. Hunteris užgesina variklį ir išsiropštęs lauk šiek tiek pasirąžo. Padaręs tą patį, paimu į rankas benzino pistoletą ir imu į baką pilti degalus.

- Užeisiu į vidų ir sumokėsiu už degalus,- tarsteli vaikinas.

- Tik pakeliui neprisikrauk pilno krepšio niekam nereikalingo šlamšto,- ironiškai šypteliu.

- Nieko negaliu pažadėti,- Hunteris lengvai patrauko pečiais ir nudrožia įėjimo į degalinės vidų link.

Atsidusęs papurtau galvą ir nukreipiu žvilgsnį į greitai besikeičiančius baltus skaičiukus kolonėlės ekrane. Pripildęs pilną baką, padedu pistoletą atgal į vietą ir kol Hunteris dar nesugalvojo iškrėsti ko nors kvailo, nuskubu į vidų. Jį randu prie gėrimų šaldytuvo, intensyviai sukantį galvą, kas geriau: buteliukas šaltos arbatos ar šokoladinio pieno. Man net nespėjus prabilti, šis praveria šaldytuvą ir čiumpa didelį butelį braškių skonio vandens. Pamatęs tokią svarstymų baigtį, kilsteliu antakį. Hunteris ne iš karto mane pastebi, tačiau atsisukęs kaipmat supranta, kodėl mano veide tokia išraiška.

- Kas? Šiais laikais žmogus turi tiek pasirinkimo, kad net dingsta noras,- atsidūsta Hunteris ir suspaudžia lūpas.

Prunkšteliu ir paplekšnoju draugui petį.

- Suprantu,- ironiškai palinksiu galva,- Gyvenimas yra kančia.

Nuėjęs prie kasos, šortų kišenėje užgriebiu aplamdytą kupiūrą ir čiumpu pakelį mėtinės kramtomosios gumos. Susimokėjęs, dar parymau prie prekystalio, laukdamas tarp lentynų tebesiblaškančio Hunterio. Po dešimties minučių beviltiško naršymo, jis pasirodo tik su tuo pačiu, man jau matytu vandens buteliu. Mintyse sukirba idėja niuktelėti jam už tokį laiko švaistymą, tačiau susilaikau. Susėdę atgal į automobilį, užsisegame saugos diržus. Vos tai padaręs, Hunteris užsiverčia savo naująjį gėrimą. Stebiu, kaip vanduo palengva teka jo gerkle žemyn. Pritrūkęs oro, vaikinas patraukia butelį nuo lūpų ir giliai atsikvepia.

- Neprašoviau,- ranka nusibraukia lūpas ir atkiša vandenį man,- Nori?

Širdingai atsisakęs siūlomo gėrimo, susmeigiu akis į Hunterį.

- Nesuprantu, kuriems galams pirkai vandenį, kai ten vis dar guli neatsuktas dviejų litrų butelis,- linkteliu galva į automobilio galą.

Vaikinas dirsteli į butelį ant galinės sėdynės, o paskui atsisuka į mane.

- Čia ne šiaip vanduo. Jis braškių skonio,- taria ir nieko nelaukęs vėl ima gerti.

- Panašu, kad iki San Francisko teks aplankyti ne vieną tualetą,- burbteliu, visiškai nesirūpindamas Hunteris tai išgirs, ar ne.