Suffocation

51 skyrius

Hunteriui užmigus, apleidžiu palatą ir užsirakinęs tualete dar kone pusvalandį dūstu smaugiamas savo paties ašarų. Mano širdyje žioji tamsi, viską į save siurbianti skylė. Pasijuntu taip lyg mano gyvenimas ir likimas visiškai nepriklauso nuo jokių norų bei pastangų. Lyg man būtų lemta negalėti išsaugoti visko, kas brangu. Į galvą suplaukia prisiminimai apie Hunterį, mamą, net nuotrupos apie tėtį. Pasidaro bloga. Gerklę užspaudžia klaikiai didelis gumulas. Atsiklaupiu prie unitazo, pasiruošęs atpilti visą skurdų skrandžio turinį, tačiau tik kelissyk sužiaukčioju. Pasiduodu dar vienai ašarų sesijai.

Po įnirtingos kovos su pačiu savimi, šiek tiek apsitvarkęs apleidžiu tualetą ir nuslenku Hunterio palatos link. Žinau, kad vėl sutiksiu Šarlotę ir Loganą. Nenoriu jiems rodytis tokiame stovyje, tačiau negaliu dingti tik dėl to, kad nuo ašarų išpurtęs veidas byloja, kokia klaiki yra mano emocinė būklė. Koridoriuje randu tik Šarlotę. Loganas, tikriausiai, viduje su Hunteriu. Pastebėjusi mane, ji atsistoja ir prieina arčiau.

- Kaip laikaisi?- rūpestingai pasiteirauja, turbūt pastebėjusi patinusius paakius.

Nesu tikras, ką turėčiau atsakyti.

- Tiesą pasakius, būna geriau,- užverktas balsas šiek tiek lūžta, tad stengdamasis tai užmaskuoti, išspaudžiu šypsnį.

Šarlotė supratingai linkteli nieko nesakiusi mane apkabina. Jai nereikia ištarti nė žodžio, tačiau puikiai žinau, ką ji nori tuo pasakyti. Po ilgo šilto apsikabinimo, mudu atsitraukiame vienas nuo kito.

- Jei norite, galite grįžti namo. Tikrai, liksiu su Hunteriu tiek, kiek reikės,- tariu kiek įmanoma ryžtingiau, bet vargu, ar tai pavyksta.

- Markai, dėkui už rūpestį, bet norėčiau likti čia. Dušas man rūpi mažiausiai. Be to, nenoriu tavęs palikti vieno,- moteris uždeda ranką man ant peties ir šypteli,- Žinau, kad tau siaubingai sunku. O viskas dar tik priešaky.

- Aš susitvarkysiu. Dabar Hunteris yra ir mano atsakomybė. Susitvarkykite, pasiimkite reikalingus daiktus ir grįžkite,- tariu pasistengdamas jos neįžeisti.

Šarlotė sekundėlei susimąsto, tačiau netrukus silpnai linkteli.

- Džiaugiuosi, kad esi mūsų ir Hunterio gyvenime. Ačiū tau už rūpestį. Susirinksime reikalingus daiktus ir greit grįšime.

Kaip tik tuo metu iš Hunterio palatos išeina Loganas. Šarlotei papasakojus planą, jiedu kuriam laikui atsisveikina ir palieka mane vieną. Dar kiek pasėdžiu koridoriuje. Vis galvoju apie Šarlotės žodžius. Ji buvo teisi. Nors ir jaučiuosi palaužtas iki pat kaulų smegenų, negaliu pasiduoti. Negaliu skęsti savigraužoje, kai Hunteriui manęs reikia labiausiai. Negali nei vienas. Visa kova laukia tiesiai prieš mus. Ir turime būti šalia jo bet kokia kaina.