Suffocation

1 skyrius

Auksiniai vasariškos saulės spinduliai veržiasi pro didelius bibliotekos langus ir žaismingai krinta ant įvairių objektų. Nors šioje vietoje turėtų vyrauti tik nepertraukiama ramybė, jos čia toli gražu neregėti. Pagauti artėjančių atostogų nuotaikos studentai gana garsiai plepa ir kvatojasi. Bibliotekininkei, panašu, menkai terūpi įkyrus šurmulys, tad ji tiesiog apatiškai užsiima kitais reikalais.

Ne išimtis ir atokiausias stalelis, prie kurio sėdžiu su savo draugais. Dilanas ir Karteris, rodos, visiškai pamiršę apie mano egzistenciją, kone springdami ir braukdami ašaras juokiasi iš visiškai apgailėtino anekdoto. Tyliai atsidusęs akimis nukeliauju iki durų. Vis dar tikiuosi, kad netrukus čia pasirodys ir jis. Galbūt nors tada atitrūksiu nuo klaikaus dviejų idiotų juoko.

Lyg išgirdęs mano nebylų pagalbos šauksmą, tamsias girgždančias bibliotekos duris praveria taip viltingai lauktas vaikinas. Jo neaprėpiamo mėlynumo akys akylai skenuoja patalpą, kol pagaliau pastebi mūsų stalelį. Jis plačiai nusišypso ir žengia didelį žingsnį į priekį, taip priversdamas banguotus plaukus švelniai suplazdėti ore. Vaikinas priartėja prie mūsų ir vikriai rankomis apsiveja mano kaklą.

- Marki, štai kur tu,- Hunteris sukikena man į paausį, taip nusiųsdamas kūnu šiurpulių bangą,- Iš ko tie du taip juokiasi?

Žvilgteliu į geras penkias minutes isteriškai besikvatojančių draugų raudonus it prisirpusios trešnės veidus.

- Kad aš pats žinočiau,- atsidūstu.

Hunteris vėl susijuokia ir patraukęs rankas nuo mano kaklo klesteli į tuščią kėdę šalimais. Dilanas ir Karteris, pastebėję naują veidą prie stalelio, pamažu nurimsta.

- Hunteri, ką čia veiki? Ar tau neturėtų vykti italų kalbos paskaita?- vis dar dusindamas juoką paklausia Karteris.

- Paskaita baigėsi prieš dvidešimt dvi minutes. Už aštuonių prasideda kita,- vaikinas gūžteli pečiais.

Dilano ir Karterio juokai kaip mat baigiasi ir jiedu nusigandę susižvalgo.

- Velnias!- abu lyg susitarę šūkteli vienu metu.

Vaikinai tarsi įgelti pašoka nuo kėdžių. Žaibo greičiu susirinkę daiktus ir atsisveikinę, abu išrūksta iš bibliotekos. Hunteris tik palinguoja galvą ir pasisuka mano pusėn.

- Ar jau sugalvojai, ką veiksi per atostogas?- išgirstu gana netikėtą jo klausimą.

Kilsteliu antakį, bet supratęs, kad apie tai dar negalvojau, kaipmat susimąstau. Prieš akis laukia mėnuo be paskaitų, tačiau neturiu nė menkiausios idėjos, ką turiningo galėčiau nuveikti. Tarsi perskaitęs mano mintis, Hunteris paslaptingai šypteli.

- Turiu puikų pasiūlymą,- galiausiai prabyla vaikinas.

- Klok,- atsidūstu.

Hunterio akys susminga į mane, o jo lūpų kampučiai šiek tiek užsiriečia. Tai signalas, kad reikia laukti kažko absoliučiai beprotiško.

- Važiuok su manimi į Los Andželą.

Vienintelio sakinio puikiausiai pakanka, kad užspringčiau tik ką įkvėptu oru.

- Gal išprotėjai? Iki ten gal du tūkstančiai kilometrų,- susiraukiu.

- Menkas pataisymas, tik tūkstantis devyni šimtai,- patikslina Hunteris.

- Žinai, tai menkai ką tekeičia,- perverčiu akis,- Kodėl nori važiuoti būtent ten? Ir kam tau reikia, kad trenkčiausi kartu?

Hunteris minutėlę patyli ir droviai nudelbia akis žemyn.

- Nes esi mano geriausias draugas. O į ypatingą vietą noriu keliauti tik su svarbiu žmogumi.