Suffocation

26 skyrius

Pirmasis ryte išvystas vaizdas pradžiugina akis. Vos už gerų dešimties centimetrų nuo manęs ramiai snaudžia Hunteris. Tai nebuvo pirmas kartas, kai mudu miegojome vienoje lovoje. Vaikystėje tai darydavome gana dažnai, tačiau šis kartas skyrėsi. Situacija buvo visiškai kitokia. Mudu jau nebe raudonskruosčiai berniūkščiai, netikėtai sumigę vienoje lovoje. Ir ne vien tik paprasti draugai. Net sulaikydamas kvėpavimą, tyliai stebiu vaikiną. Išnagrinėju kiekvieną jo veido bruožą, kiekvieną smulkiausią detalę, kurios nebuvau pastebėjęs iki šiol. Įsidėmėju net ir mažiausias, vos pastebimas strazdanėles ant jo skruostų bei dailios nosies. 

Hunteris buvo tikrai neeilinės išvaizdos bei charakterio vaikinas, tad nenuostabu, jog ne viena mergina vidurinėje, o vėliau ir universitete pajuto jam simpatiją. O man niekuomet nepatiko. Anksčiau galvojau, kad man pačiam tiesiog trūko merginų dėmesio, tačiau dabar jau suprantu, jog priežastys galėjo būti ir visai kitokios. Aš tiesiog pavydėjau. Susmeigiu akis į nuostabią šalimais snaudžiančią būtybę. Lyg išgirdęs mano neramias mintis ar pajutęs įtemptą spoksojimą, Hunteris suraukia nosį ir kiek pasimuistęs atsimerkia. Matau, kaip sutikęs mano akis, jis akimirkai sutrinka, tačiau pasimetimą tuojau išsklaido tingi šypsenėlė.

- Labas rytas,- kiek prikimusiu balsu tarsteli vaikinas ir prisiglaudžia arčiau.

- Labas ir tau,- pajutęs, kaip krūtinėje suspurda laiminga širdis, nusišypsau ir tvirčiau apkabinu vaikiną.

Hunteris plačiai išsišiepia ir it katinas susirango ant mano krūtinės.

- Kiek valandų?

- Beveik pusė dešimtos ryto,- tariu, dirstelėjęs į ant naktinio stalelio stovintį laikrodį.

- Dar pusvalandį,- suniurna vaikinas ir nesiruošdamas niekur eiti įsipatogina.

Šyptelėjęs sau po nosimi, prisitraukiu Hunterį dar arčiau.

- Nors ir visą dieną.

*

Vos ne vos išsiropštę iš savo guolio, nusileidome į viešbučio valgomąjį papusryčiauti. Ten praleidome dar kone valandą, tad į miestą išėjome tik gerokai po vidudienio. Blaškėmės po dar visai nepažįstamą Los Andželą, fotografuodami viską, kas akims pasirodė bent kiek įdomu ir neįprasta. Kadangi viešbutį palikome gana vėlai, mums išnaršius visus Holivudo kampelius, jau esame praradę didžiąją dienos dalį. Vos pavilkdami kojas, nuslenkame iki savo pikapo ir kone virstinai į jį suvirstame.

- Niekada gyvenime nebuvau net pagalvojęs, kad savo akimis pamatysiu Holivudą,- atsidūsta Hunteris ir nuslysta sėdyne žemyn.

- Tiesa,- šypteliu ir užsimerkiu, norėdamas pailsinti išvargusias akis.

Minutėlę automobilyje visiškai tylu.

- Žinai ką? Turiu vieną visai neblogą idėją,- tylą perskrodžia Hunterio balsas.

Žinau, kad Hunterio sąraše dar begalė objektų, kuriuos jis būtinai troško pamatyti. Man pasidaro smalsu, ką šis pasirinks.

- Nagi, klok.

- Manau, kad mums reiktų nueiti į tikrą pasimatymą,- taria Hunteris ir nervingai pažaidžia su savo pirštais.

Kadangi tuo metu godžiai ryju vandenį, netikėtai užspringstu.

- Taip išeina, kad kvieti mane į pasimatymą?- atgavęs kvapą, vos ne vos prunkšteliu.

Hunterio skruostai švelniai rausteli ir suprantu, jog tai ne pasišaipymas. Jo akys droviai nusileidžia žemyn.

- Galima sakyti, kad taip.