Suffocation

32 skyrius

Prabundu pajutęs, kaip šiltas svoris prispaudžia mano krūtinę. Vangiai pramerkęs akis, dirsteliu į šalia miegantį Hunterį. Nuo vakar vakaro jis taip ir nebuvo prabudęs. Po kone pusvalandžio sėdėjimo automobilyje ir kelių švelnių nepavykusių bandymų pažadinti vaikiną, nusprendžiau jį atsargiai nunešti į kambarį ir paguldyti į lovą. Šįsyk nereikėjo lipti į antrą aukštą, tad su tuo susitvarkiau labai nesunkiai. Šiaip ne taip išsilaisvinęs iš miegaliaus gniaužtų, pakylu ir tyliai nutipenu į vonią. Palindęs po dušu ir susitvarkęs, sugrįžtu kambarin. Hunterį randu vis dar neprabudusį. Atsidusęs nupėdinu į savo nė nepaliestą lovą ir įsijungiu televizorių. Vaikinas prabunda tik po gerų dvidešimties minučių.

- Labas rytas,- tingiai pasilabina vos pramerkęs akis.

- Labas, tačiau nelabai rytas,- prunkšteliu.

- Rytas būna tada, kai prabundi, o aš tai padariau tik dabar. Vadinasi, dar rytas,- vaikinas pasirąžo ir atsisėda.

- Kaip pasakysi.

Hunteris smagiai šypteli ir greitai stryktelėjęs ant mano lovos, lūpomis brūkšteli mano skruostą.

- Labas rytas dar kartą.

*

Dar viena diena automobilyje ir mudu pagaliau pasiekiame savo gimtąjį miestą, iš kurio jau prieš porą savaičių ir leidomės į šią kelionę. Teko pripažinti, kad ši kelionė, su savais nuopuoliais bei pakilimais, oficialiai baigėsi. Mano širdis keistai suspurda, tačiau nesu visiškai tikras kodėl. Galbūt džiaugiausi šiaip ne taip sugrįžęs namo. Galbūt supratau, kad ši kelionė iš esmės kai ką pakeitė mano gyvenime ir esu be galo laimingas, jog pasiryžau joje dalyvauti. Nors tikslaus atsakymo ir neturiu, man jo ir nereikia. Net jai ir pasibaigus, Hunteris niekur nedings. Dirsteliu į vaikiną  keleivio vietoje. Šis vis dairosi aplink lyg Sietle būtų buvęs pirmą sykį.

- Nejaugi per dvi savaites spėjai pamiršti, kaip atrodo tavo gimtasis miestas?- nesusilaikęs prunkšteliu.

- Per dvi savaites šis tas galėjo ir pasikeisti,- užtikrintai atsako vaikinas,- Pakanka vos akimirkos, kad įvyktų kas nors visai netikėto. O dvi savaitės yra pakankamai didelis laiko vienetas.

- Tik ne tavo vaikiškai asmenybei suaugti,- perverčiu akis ir įsuku automobilį į Hunterio kvartalą.

- Kai reikia, aš galiu suaugti. Dar ir kaip,- sukikena Hunteris ir žaismingai mirkteli.

- Ir ką tai turėtų reikšti?- kilsteliu antakį.

- Kada nors sužinosi,- vaikinas klastingai šypteli ir užsimerkęs giliai įkvepia,- Galiu prisiekti, kad užuodžiu mamos keksiukus. Džiaugiuosi, jog turėjau proto jai pranešti, kad sugrįšime šiandien.

- Kokio velnio tavo mama keptų keksiukus dešimtą valandą vakaro?- prunkšteliu.

- Kaip manai, iš ko paveldėjau savo nuostabų charakterį, ką?- atkerta Hunteris.

- Tai jau tikrai,- nesusilaikęs šypteliu ir palengva įvairuoju pikapą į vaikino namų kiemą.

Po neapsakomai ilgo sėdėjimo už vairo, tik per plauką nepargriūvu lipdamas iš automobilio. Jaučiuosi taip lyg mano kojas kas būtų susukęs į riestainį. Kiek patrypęs prie mašinos ir luktelėjęs Hunterio, apsiprantu su tvirta žeme po kojomis. Vaikinas automobilyje palieka visus daiktus ir nedelsdamas nudrožia namų durų link. Nuseku jam iš paskos. Po sekundėlės durys plačiai atsilapoja ir tarpduryje išvystu Hunterio mamą. Ji tiesiog nušvinta išvydusi savo sūnų. Nedelsdama ši pripuola arčiau ir suspaudžia vaikiną glėbyje. Hunteris, panašu, irgi pasiilgo mamos, tačiau atrodė, kad jam labai trūksta oro.

- Mam, aš dūstu. Be to, čia yra ir Markas,- vos išstena Hunteris,- Visai ne klasika.

 Vos tik moteriai jį paleidus, šis giliai įkvepia. Tamsiaplaukė tuoj pat sužiūra į mane ir nuoširdžiai nusišypso.

- Markai, sveikas sugrįžęs,- atkišusi rankas ji ima artintis,- Neapsakomai džiaugiuosi tave matydama.

Šypteliu ir žengęs žingsnį į priekį atsiduriu net spirgančios iš susijaudinimo moters glėbyje. Kaip mat pajuntu tikrą ir tyrą nuo jos sklindančią šilumą, netgi labai primenančią paties Hunterio.

- Aš irgi.