Suffocation

21 skyrius

Mūsų beviltiškas blaškymasis po visiškai nepažįstamą miestą, baigiasi ten, kur visai nesitikiu atsidurti. Tačiau keliaujant su Hunteriu galima tikėtis visko. Automobiliui pasukus į priešingą miestui pusę, susivokiu, jog artėjame prie pakrantės. Sustojame nedidelėje stovėjimo aikštelėje prie visai netoli paplūdimio esančios kavinės. Hunteris užgesina variklį.

- Ir kokią nesąmonę dabar sugalvojai?- kilsteliu antakį, nuoširdžiai suintriguotas to, ką jis galvoja.

- Nieko, ko nebūtum bandęs anksčiau,- vaikinas nusišypso ir nelaukdamas jokių papildomų klausimų, išsiropščia iš automobilio lauk.

Išlipu iš pikapo ir įkvėpęs gryno oro apsidairau. Aplink triukšmingai linksminasi poilsiautojai, tačiau veiksmas kavinės teritorijoje toli gražu neprilygsta tam, kas vyko kiek tolėliau esančiame paplūdimyje. Jau iš toli švyti ryškios skėčių galvos, o žmonių visur knibždėte knibžda. Manęs tikrai nežavi mintis, kad teks grūstis per tankiai nusėstą smėlį ieškant nediduko laisvo lopinėlio prisėsti. Hunteriui tai visiškai nerūpi ir jis nieko nelaukęs nudrožia prie pakrantės. Nuseku jam iš paskos. Tik ir bebūtų trūkę pamesti jį iš akių. Pabandau suvokti, kokį velnią galima veikti pajūryje neturint nė elementariausių maudymosi glaudžių, tačiau niekas, ką sugalvojau neatrodo logiška. 

Šiaip ne taip atsiduriame prie pat vandens. Žydros bangelės, pulsuodamos vis kėsinasi į mano basas pėdas, tačiau joms niekaip nepavyksta jų pasiekti. Žvilgteliu į šoną, kur kojas į vandenį jau linksmai nardina Hunteris. Vaikino kuprinė buvo numesta kiek atokiau lyg jam net nerūpėtų, kad joje yra automobilio rakteliai ir dalis mūsų turimų pinigų. Pasitikėdamas tokiu vaikino sprendimu, taip pat leidžiuosi paliečiamas vandens. Iškaitusiam kūnui jis toli gražu neatrodo šiltas, tačiau jaučiamas palengvėjimas beribis.

Įsibrendu kiek giliau, kad vanduo siektų pusę blauzdos, tačiau staiga pajuntu, kaip šaltas drėgmį ima pulti vietas, kurių neturėtų. Vos sulaikęs riktelėjimą apsisuku. Hunteris stovi kiek toliau, saugiu atstumu nuo manęs, tačiau velniškai išsivėpęs. Neprireikia daug laiko, kad iš vaikino veido išraiškos ir šlapių rankų suvokčiau, jog jis ir yra kaltas dėl netikėtų maudynių. Vedamas žaismingo noro atsikeršyti ar tiesiog nuveikti kažką smagaus, imu grėsmingai artintis prie Hunterio. Šis pamažu irgi traukiasi atatupstas. Visai netrukus, net nebesistengdami saugoti savo rūbų, žaidžiame kuo tikriausią vandens karą. Ko gero, net maži vaikai, statę smėlio pilis prie kranto, pagalvojo, kad dviem gana brandaus amžiaus vaikinams atsilaisvino varžteliai.

Pagautas akimirkos žavesio, net nebesistengiu išsaugoti savo orumo. Atiduodamas visas savo likusias jėgas, skuodžiu paskui neįtikėtinai vikrų draugą, vis stengdamasis jį panardinti vandenin. Nė vienas iš mūsų jau nebūtų galėjęs dar labiau sušlapti. Saulės kaitra taip nebekanda ir jaučiuosi atsigavęs. Hunteriui kiek sulėtinus tempą, pagaliau jį prisiveju ir nė nesudvejojęs rankomis apglėbiu jo liemenį. Po akimirkos, mudu paneriame po vandeniu. Vaikino rankos apsiveja mano kaklą. Ilgiau nedelsdamas, tvirtai atsistoju ant dugno iškeliu mūsų galvas virš vandens. Hunteris godžiai įtraukia oro ir žaismingai nusijuokia. 

Sutikęs jo akis taip pat nesusilaikau ir plačiai nusišypsau. Šlapi plaukai krinta ant akių ir nuo jų lašantis vanduo varva kur papuola, tačiau man tai netrukdo. Įsispoksau į tokį pat permirkusį Hunterį. Sulipusiomis sruogomis pridengtos, kone pačio vandenyno spalvos akys prikausto mano dėmesį. Visiškai pamirštu apie keistą poziciją, kurioje vis dar tebestovime. Jei ne tam tikros aplinkybės, galėtų pasirodyti, jog vaidiname sceną iš romantinio filmo. Sceną, po kurios turėtų sekti bučinys. Tačiau taip tik atrodė. Juk tarp mūsų tai neįmanoma, tiesa?