Suffocation

24 skyrius

Staiga atsiradusį proto užtemimą išsklaidyti darosi vis sunkiau. Mano lūpos švelniai siunčia akivaizdžius meilės signalus ir net kvailam aišku, jog jame nėra nieko tik draugiško. Kiek atsikvošėjęs ir susivokęs, jog ši scena vysta ne mano fantazijoje, palengva atsitraukiu. Akimirką sudvejoju, ar pasitraukęs apskritai galėsiu pažvelgti vaikinui į akis, tačiau noriu prisiimti visą atsakomybę. Mano širdis malasi krūtinėje ir nebežinau tai laimė ar baimė, jog sunaikinau tvirtą, vienuolika metų tarp mūsų besivysčiusį ryšį.

- Kas, po galais, tai buvo?- Hunteris išrausta it prisirpusi vyšnia.

Kitomis aplinkybėmis, tikriausiai, būčiau atšovęs kažką sarkastiško ir be vargo išsprendęs šį reikalą. Tačiau šiuo atveju manęs nebūtų išgelbėjęs net paties Dievo užtarimas. Liežuvis niekaip neapsiverčia pasakyti šio įvykio priežasties.

- Nežinau, kas tai buvo, tačiau jei pasakysi, kad šis bučinys yra klaida, prisiekiu, ryt ryte nepabusi,- po minutėlės slegiančios tylos, ganėtinai rimtai pareiškia Hunteris.

Mano galva kaip mat šokteli aukštyn. Mudviejų žvilgsniai vėl susitinka. Nežinau, ar mane labiau nustebino jo ištarti žodžiai, ar paslėpta netikėta prasmė po jais. Mano pasaulis keičiasi greičiau nei spėju suvokti.

- Dabar jau mano eilė klausti, kas per velnias,- nerangiu prunkštelėjimu maskuoju net virpulį keliantį jaudulį.

- Žinai, kai žmogus inicijuoja tokius dalykus, jis pats ir turėtų išaiškinti visą situaciją,- Hunteris kilsteli antakį.

- Man atrodo, kad tu man patinki,- su palengvėjimu atsidūstu, tačiau neišsakau nė pusės to, ką iš tiesų galvoju.

- Man atrodo?- Hunteris susiraukia,- Marki, negražu suteikti žmonėms netikrų vilčių.

- Dieve, Hunteri, duok man minutėlę,- paslepiu veidą tarp delnų.

- Nežinau, ar tu tiesiog nepastabus, ar per kvailas tai suvokti, bet aš niekada negalvojau apie tave tik kaip apie draugą. Tylėjau tik todėl, kad nenorėjau gadinti mūsų draugystės. Tave taip sunku skaityti, kad net negalėjau nieko bandyti. Tačiau tu man patinki. Ir jau tikrai labai ilgą laiką,- Hunteris giliai atsidūsta,- Velnias, kaip gera tai pasakyti garsiai.

Nesusilaikęs prunkšteliu. Keistai komplikuota situacija baigiasi dviejų apsunkusių širdžių palengvėjimu ir praskaidrėjusiu mano protu.

- Nepasakyčiau, kad man labai lengva ir pačiam save suprasti. Tačiau kažkas tavyje primena man geriausią savęs versiją. Kažkas tavyje neleidžia man tavęs paleisti. Hunteri, kad ir kokius triukus žaidi su mano protu, prašau nesiliauk,- tariu dar sykį ranka siekdamas vaikino veido,- Tu man taip pat patinki.

Šįkart viskas vyksta kiek greičiau ir natūraliau. Vaikinas pats palinksta prie manęs ir be jokių dvejonių priglaudžia savo lūpas prie manųjų. Atsitraukęs po dar vieno švelnaus bučinio, įsispoksau jam į akis.

- Ačiū,- tyliai sušnibždu ir priglaudžiu savo kaktą prie jo.

- Už ką?- vaikinas švelniai sukikena.

- Kad padedi man skleistis.

Hunteris šypteli ir švelniai apglėbia mane per pečius. Nereikia jokių žodžių. Pakanka tik šio apkabinimo, nejučia perpinančio dvi sielas į amžinai nedalomą visumą. Hunterio rankose surandu ramybę ir jaučiuosi taip, lyg pagaliau galiu kvėpuoti.