Suffocation

63 skyrius

Nė nepajaučiu, kaip skruostais ima ristis ašaros, o gerklę užspaudžia nežmoniško dydžio gumulas. Po Hunterio mirties dar nė karto neverkiau, tačiau dabar esu laisvas. Laisvas lieti ašaras ir atvirai išjausti skausmą. Viskas, kas iki šiol slėpėsi po neperregimu šydu, pagaliau prasiveržia į dienos šviesą. Sūrios ašaros pamažu užpildo juodą tuštumą. Pajaučiu, kaip mane apsiveja šiltos mamos rankos.

- Viskas gerai, Markai,- mama švelniai glosto mano plaukus,- Aš čia, su tavimi.

Kūkčioju taip, jog atrodo, kad tuoj uždusiu. Tačiau tik ašaros gelbsti skausmo krosnyje pleškančią mano sielą. Galbūt jos ir negali užgesinti to, ką jaučiu, tačiau esu už jas be galo dėkingas. Šios ašaros gelbsti mane nuo tapimo abejingos kančios sklidinu žmogumi.

- Žinai, visi sako, kad prisiminimų paliktos žaizdos anksčiau ar vėliau sugyja, tačiau aš tuo netikiu,- tyliai suaimanuoju.

- Kodėl, Marki?- švelniai paklausia mama.

Sekundėlę atsikvepiu, tačiau dusulys nepraeina.

- Nes vietoje jų lieka randai. Randai, kurie lydi tave iki paskutinio atodūsio,- sukūkčioju,- Siaubingai jo ilgiuosi, mama. 

Ava dar stipriau suspaudžia mane glėbyje.

- Žinau, tačiau jis nenorėtų, kad taip save skriaustum. Nors ir mažais žingsneliais, privalai pakilti. Tu nesi vienas. Aš būsiu šalia.

Mintyse suskamba Hunterio žodžiai. Nenorėčiau, kad jis matytų mane tokį, tačiau neįsivaizduoju, kaip turėčiau su viskuo susitaikyti ir atsistoti ant kojų. Tam reikia begalinės stiprybės, bet nežinau, iš kur galiu jos pasisemti.  

*

Mama pas mane svečiavosi dar keletą dienų. Ji padėjo iškuopti klaikią netvarką bute ir pasirūpino, kad vėl atrodyčiau kaip žmogus. Nors tebebuvo velniškai sunku kažko imtis, po ilgiausio ir tragiškiausio mėnesio savo gyvenime, pagaliau ryžausi nors pabandyti sugrįžti į senas vėžias. Hunteris buvo teisus. Negalėjau sėdėti ir gailėtis savęs tarsi būčiau išgyvenęs didžiausią siaubą. Kad ir kaip buvo skaudu, nejaučiau nė kruopelytės to, ką turėjo jausti Hunteris. Ne man mirtis iš po pat nosies nušvilpė visą gyvenimą ir svajones. Nors ir dužusia širdimi, kuri vargu ar sugis, vis dar tebesu gyvas. Čia ir dabar. 

Nenoriu visko paleisti. Noriu daryti tai, ką ir anksčiau. Noriu stengtis pasiekti tai, ko trokštu. Tai mano gyvenimas ir žinau, kad kito tokio negausiu. Dar neišnaudojau savo galimybės, kurios kiti, deja, negauna. Staiga man topteli kvaila mintis. Prisiminiau, kad su Hunteriu taip ir nesugalvojome pavadinimo savo istorijai. Nuo stalo čiupęs lipnių lapelių bloką ir tušinuką, sekundei stabteliu. Mintyse atsiprašau Hunterio už tai, kad jį sugalvojau vienas, tačiau žinau, jog šis pavadinimas patiktų ir jam. Vienas karčiai ironiškas žodis, atspindintis mūsų trumpai ilgą susidūrimą. Viskas tilpo čia.

Išraitęs šį žodį geltoname lapelyje, priklijuoju jį ant šaldytuvo ir iš dubens čiupęs, apleidžiu savo butą. Manęs laukia paskaitos, o namie - panacėja.