Suffocation

52 skyrius

Hunteris snūduriuoja dar kiek ilgiau nei valandą. Įprastai, tai būtų ganėtinai nemažai nieko neveikimo laiko, kuris įgristų iki apsivėmimo, tačiau dabar viskas kitaip. Sėdžiu nė nejudėdamas ir akylai stebiu besikilnojančią Hunterio krūtinę. Nesu visiškai tikras ar tiesiog noriu sau įrodyti, kad produktyviai leidžiu laiką, ar kad Hunteris vis dar kvėpuoja. Galvoje sukasi šimtai minčių, tačiau šios, rodos, niekaip nepasiekia tos stadijos, kai turėtų tapti aiškiai suprantamos pačiam jų autoriui. Nors protrūkis tualete dabar atrodo toks tolimas ir net nelabai savas, vis dar nesu pilnos komplektacijos aš. 

Turiu dar daug ką sudėlioti į vietas ir daug kam nusiteikti. Neįsivaizduoju, kaip tiek sumaišties gali sutilpti viename žmoguje, tad net nenoriu pagalvoti, kaip iki šiol jautėsi Hunteris. Žinau tik tai, kad buvau, esu ir būsiu su juo. Niekas nesikeičia. Pažvelgiu į trapią, kone neliečiamą figūrą kalėjimą primenančioje ligoninės lovoje. Staiga vaikinas pasimuisto. Suprantu, jog šis pagaliau budinasi. Lėtai prasimerkęs, Hunteris nužvelgia patalpą. Jo akys stabteli ties nepatogiai fotelyje prie jo lovos susirangiusiu manimi. 

- Marki, atsisėsk tiesiai. Paskui skųsiesi, kad skauda nugarą,- po ilgo nebylaus laiko pagaliau išgirstu šiek tiek kimtelėjusį jo balsą.

- Žiūrėkis savo subinės,- nevykusiai prunkšteliu,- Jei ir toliau gulėsi toje ligoninės lovoje, tau skaudės ne tik nugarą.

Hunteris nusišypso tiek plačiai, kiek tik leidžia jėgos. Nors vaikino akyse ryškiai šmėsteli nuovargis, šis stengiasi nieku gyvu to neparodyti ir atiduoti publikai viską, ką tik gali. Žaviuosi tokia Hunterio tvirtybe. Joks kitas žmogus tokioje situacijoje tikrai negalvotų apie tai, kaip geriau pasirodyti kitiems. Suprantu, jog turiu daryti tą patį. Nenoriu dar daugiau jo perkrauti savo beviltiška būsena, tad stengiuosi sugrįžti į save.

- Matau, kad savo kandumą naudoji net prieš bejėgį ligonį,- puse lūpų šypteli vaikinas ir šiek tiek pasisuka galvą į mano pusę,- Galėtum būti bent šiek tiek gailestingesnis.

- Nepamiršk, jog vis dar ant tavęs pykstu dėl to, kad nuslėpei nuo manęs tokį dalyką,- tariu pajusdamas stiproką dūrį į pačius paširdžius.

Hunteris minutėlę patyli. 

- Žinau, jog tau tai atrodo neteisinga. Tačiau tai ne mokslinė paskaita apie mirtiną ligą ir toli gražu ne romanas ,,Dėl mūsų likimo ir žvaigždės kaltos". Visa tai vyksta čia, mums ir dabar, o ne kažkur toli, kitame gyvenime. Nėra lengva net apie tai galvoti. Suprasti ir pripažinti, kad visas tavo pasaulis yra tik didelės viltys, labai sunku. O su tuo susitaikius, mažiausiai norisi girdėti užuojautos frazes ir matyti mylimus žmones, žiūrinčius į tave taip, lyg mirsi dabar pat. Pasaulis nėra laimės fabrikas. Mirsime visi. Tik vieni anksčiau už kitus,- iškloja Hunteris ir sulig paskutiniuoju sakiniu jam net pritrūksta kvapo. 

Nesusilaikęs šypteliu. Nežinau kodėl, tačiau tokie Hunterio žodžiai priverčia mane tai padaryti. Jie it koks karčiai saldžios ironijos užtaisas sminga giliai į pačią sielą. Taip. Tai ne romantiška paaugliams skirta istorija. Tai mūsų gyvenimas.  

- Hunteri, tu visiškai teisus. Toks teisus, kad tai iš tiesų beprotiškai skauda. Taip skauda, jog atrodo absoliučiai nepakeliama. Tačiau mes galime susikurti savo istoriją. Geresnę už bet kokį romaną. Tokią, kurios galbūt nežinos niekas, tačiau tokią nuostabią, kad ji prilygs didžiausiems pasaulio praradimams.

Hunterio akys švelniai sublizga nuo ašarų, tačiau šis nė nesistengia jų slėpti. Įvyksta lemiamas lūžis mūsų abiejų viduje.

- Ir kaip ją pavadinsime?- per šypsnį paklausia Hunteris ir jo balsas švelniai suvirpa.

- Pavadinimą knygai galima sugalvoti ir ją parašius. O mudviejų istorija dar nesibaigė.