Suffocation

44 skyrius

Naują darbo savaitę pasitikau jau persimainęs. Šiek tiek pasikalbėjęs su Hanako, pagaliau nusprendžiau susiimti ir nustoti blaškytis. Atlikau visus darbus ir stengiausi būti toks, koks norėčiau būti visuomet. Monotoniška pirmoji savaitės pusė prabėgo gana greitai. Tvarkinga dienotvarkė staiga griūva ketvirtadienį, kai su draugais nusprendžiame po paskaitų pasilikti mieste. Esame keturiese. Šįkart einame kartu, tad džiaugiuosi, jog it paskutinis idiotas pusvalandį nestypsosiu laukdamas kitų. 

Susiradę didesnį laisvą stalą, sukrentame kas kur papuola. Dilanas su Karteriu įsitaiso priešais mudu su Hunteriu. Kol vartau meniu, tarp brolių užverda smarkokas šeimyninis ginčas. Iš pokalbio nuotrupų pavyksta suprasti, kad vienas jų neturi pakankamai pinigų, o kitas visiškai netrykšta noru pagelbėti. Hunteris susijuokia, taip priversdamas mane atsisukti.

- Tai bent vaizdelis, ką?- vaikinas dar kartą prunkšteli ir ranka užsidengia burną.

- Ne pirmas kartas,- atsidūstu,- Jūs bent jau neturite bendrų paskaitų. Man jie jau spėjo gerokai atsibosti.

Hunteris sukikena ir palinksta kiek arčiau.

- O kas, jei mes turėtume bendrų paskaitų?- tyliai sukužda vaikinas ir erzinančiai ranka perbėga man per šlaunį.

Be galo nustebintas dėbteliu į vaikiną. Nesitikiu tokio jo poelgio, tad širdis ima lipti iš krūtinės. Jaučiu, kaip kraujas plūsteli į skruostus. Išvydęs mano reakciją, Hunteris šelmiškai šypteli. Galiu prisiekti, kad sekundėlei jo viršugalvyje sužybsi smailūs raudoni ragučiai.

- Ką čia sugalvojai?- pašnibždomis paklausiu.

- Argi tam reikia kokios nors progos?- sukikena Hunteris, vis dar tebepiešdamas apskritimus ant mano šlaunies,- Bet kad jau paklausei, ar galiu šiandien pas tave?

Suabejoju. Pasiūlymas be galo patrauklus, tačiau dabar apie tai galvoju kiek iš kito kampo. Man baisu, jog gali nutikti kas nors neplanuoto. Tačiau jo plonų pirštų braižomi apskritimai mane dar labiau varo iš proto, tad pasiduodu be kovos. 

- Gerai,- atsidūstu vildamasis, kad jis liausis, kol nenutiko nieko gėdingo.

- Dėkui, Marki,- tyliai sukikena Hunteris ir atsilošia atgal į savo vietą.

Lengviau atsikvėpęs, pabandau nusiraminti, kad mano veidas ar dar kas kitas neišduotų kokių nors paslapčių.

*

Užbaigę linksmą pasisėdėjimą ir atsisveikinę su Dilanu bei Karteriu, patraukiame mano namų link. Kadangi Hunterio automobilis remontuojamas, važiuojame viešuoju transportu. Kelionė namo neprailgsta ir netrukus jau rakinu buto duris. Leidžiu jam įeiti pirmam. Hunteris jau buvo pratęs prie apsilankymų šiuose namuose, tad jis nedelsdamas nusiauna batus ir kaipmat nudrožia į buto gilumą. Nors niekaip negaliu pamiršti to, kas nutiko, bandau koncentruotis į dabartį. 

Šaldytuve suradę šio to atsigerti ir užkąsti, maloniai įsikuriame kambaryje. Šie namai vėl nebeatrodo tokie tušti ir nykūs. Nepastebiu, kaip pamažu prabėga vienas pusvalandis po kito, vėliau valanda, valandos. Ima temti, tad nuotaika kiek pakinta. Muzika grojaraštyje sulėtėja, o skardus juokas virsta paslaptingais šypsniais. Suskambus iki kaulų smegenų pažįstamai lyriškai dainai, vogčia dirsteliu į Hunterį. Žinau, kad ši daina patinka ir jam. Tai išduoda guvi šypsenėlė jo lūpose.

Susivokiu, jog reikia kažko imtis. Pakilęs nuo lovos, ištiesiu vaikinui ranką. Šis dar plačiau nusišypso. Nedvejodamas nė sekundės, jis šią pačiumpa ir atsistoja. Netrukus Hunterio rankos apglėbia mano liemenį, o jo galva prisiglaudžia prie mano krūtinės. Apsiveju vaikino pečius ir švelniai spusteliu glėbyje. Mudu lėtai judame pagal muziką. Nereikia nė vieno žodžio, nė vieno žvilgsnio, kad abu suprastume, jog jaučiamės lygiai taip pat. Dar porą minučių pasisukioję, skambant paskutiniams dainos akordams, kiek atsitraukiame vienas nuo kito.

- Ti amo e voglio passare tutta la mia vita con te,- subtiliai prabyla Hunteris.

- Ką tai reiškia?- paklausiu, vis dar pilnai nepaleisdamas vaikino.

- Myliu tave ir noriu praleisti visą savo gyvenimą su tavimi,- vaikinas kilsteli galvą, kad galėtų pažvelgti man tiesiai į akis.

- O kaip itališkai pasakyti ,,aš irgi"?- paklausiu.

- Anche io,- sukikena Hunteris.

Užtikrintai pažvelgiu jam į akis ir švelniai priglaudžiu delną prie jo skruosto.

- Anche io. Ti amo,- nerangiai ištariu prieš sujungdamas mudviejų lūpas.