Suffocation

18 skyrius

Jau spėjau priprasti prie to, kad kiekvieną rytą nubusdavau ne tik ne savo, bet kaskart vis kitoje lovoje. Žinojau, kad vos pramerkęs akis, vėl krausiuosi daiktus ir valandų valandas sėdėsiu automobilyje. Tačiau ši diena buvo kitokia. Su San Francisku dar nesiruošėme atsisveikinti. Tingiai pasimuistęs, pasuku galvą gretimos lovos pusėn, kur vis dar ramiai ilsisi Hunteris. Minutėlę stebėjęs tolygiai kvėpuojančią figūrą priešais, nusišypsau ir nusisuku šalin. 

Kadangi nereikia niekur skubėti, nusprendžiu snūstelėti dar bent gerą pusvalandį. Prieš man užmingant, netikėtai išgirstu krebždesį ir vangų urgztelėjimą. Vėl pasuku galvą į Hunterį. Vaikinas jau atsisėdęs, tačiau vis dar užmerkęs akis. Jo plaukai klaikiai susivėlę ir primena netvarkingai sukrautą paukščio lizdą, tačiau tai, toli gražu, nedarko jo išvaizdos.

- Labas rytas,- tariu, taip prabudindamas beveik vėl užsnūdusį Hunterį.

- Mhm,- suniurna vaikinas ir tingiai pasirąžo,- Kodėl mes niekur neskubame?

- Nes liekame čia dar vienai nakčiai. Nepameni savo paties plano?- prunkšteliu.

- Tik juokauju,- vaikinas numoja ranka ir pasitrynęs akis pūškuodamas išsiropščia iš lovos.

- Kurgi ne,- tyliai burbteliu ir akimis nuseku jam iš paskos.

Hunteris palengva nulinguoja prie lango. Akimirką apžiūrėjęs jau kelioliktą iš eilės dieną saulės kaitinamą mietą, jis giliai įkvepia, tačiau iš pasalų užklupęs kosulys sujaukia jo planus. Keli švelnūs kostelėjimai netrunka peraugti į gerokai per stiprų, kone dusinantį žiopčiojimą. Ne juokais persigąstu. Staigiai pašokęs iš lovos, jau ruošiuosi pulti prie draugo, kai šis patraukia rankas nuo burnos ir išsitiesina. 

- Viskas gerai, nepanikuojam,- tarsteli lyg niekur nieko.

- Tu nori, kad mane ištiktų širdies smūgis?- nusispjaunu, kiek lengviau atsidusdamas.

- Panašu, kad būsiu užspringęs savo paties seilėmis,- nuo kosėjimo išraudęs Hunteris trukteli pečiais ir suktai šypteli,- Nuo kada aš tau taip rūpiu?

Girdžiu jo balse erzinimą, tačiau kartu jis atrodo rimtai susidomėjęs tuo, ką jam atsakysiu.

- Tikrai manai, kad jei man nerūpėtum, dar čia būčiau?- kilsteliu antakį,- Kartais ir pats nekenčiu fakto, kad rūpi man labiau nei aš pats.

Hunteris nieko neatsako, tačiau jo mėlynos akys, susmeigtos tiesiai į manąsias, kalba. Žinau, kad jis suprato, ką norėjau pasakyti. Džiaugiuosi, kad išvis sugebėjau pasakyti kažką panašaus. Pagaliau mano lūpas palieka ne iš anksto suregzti šalti trafaretiniai sakiniai, o iš pačios giliausios širdies kertelės lauk ištrūkęs šiltas jausmas.

*

San Franciske tikrai netrūko išskirtinai įdomių lankytinų vietų, tačiau Hunterį kažkodėl labiausiai traukė kinų kvartalas. Vaikinas žūtbūt norėjo įsitikinti, ar jis tikrai atrodo taip, kaip nuotraukose internete. Negana to, nusprendėme keliauti ne savo automobiliu, o miesto viešuoju transportu, kurio maršrutų gerai net nežinojome.

- Rimtai? Atvažiavę į visiškai svetimą miestą, kuriame tikrai yra ką pamatyti, beldžiamės į kinų kvartalą? Turime tokį patį ir Sietle,- papurkštauju, kai mudu stabtelime prie raudonais žibintais papuoštos gatvelės.

- Ir kas? Juk jie visiškai skirtingi. O ir kinų maisto nebus per daug. Tik pažiūrėk, kokios dekoracijos,- Hunterio akys nukrypsta į tarp pastatų ištemptas, vakare šviesiančių žibintų juostas.

Nieko neatsakau. Žinau, kad ginčytis ar bandyti kažką įrodinėti butų buvę beprasmiška. Hunteris savo sprendimų niekada nekeičia. Atsidūstu ir pakeliu galvą į viršų. Žibintai lyg kviesdami užeiti sulinguoja vėjyje ir kažkuriuo momentu visai mielai pripažįstu, jog Hunterio skonis tikrai geras. Buvo verta pamatyti ir tai. Akies krašteliu dirsteliu į vaikiną. Švelni šypsenėlė sužaidžia jo lūpose ir staiga pasidaro kur kas įdomiau stebėti jį.