Suffocation

45 skyrius

Atlaikęs porą lengvų penktadienio nuotaika persmelktų paskaitų, apleidžiu universiteto pastatą ir prisėdu ant suolo netoli įėjimo. Kadangi turiu laisvą popietę ir ūpo nepūti namie, nusprendžiu, jog noriu nusivesti Hunterį į Hanako gėlių parduotuvę. Nors šią moterytę pažinojau visai neilgą laiką, kažkodėl mudu siaubingai gerai vienas kitą supratome ir jutau poreikį ją supažindinti su man svarbiausiu žmogumi. Galbūt tikiuosi, jog tai bus savotiška reabilitacija po klaikaus vakaro su mano mama. Noriu, kad nors vienas suaugusysis mano gyvenime Hunterį priimtų ir įvertintų. It pajutęs, kad apie jį galvoju, Hunteris staiga išlekia pro duris ir atskuodžia pas mane.

- Sveikas, Marki. Atsiprašau, kad vėluoju,- pristigęs oro, Hunteris pasiremia į kelius.

- Niekis,- šypteliu ir pasislenku, kad šis galėtų prisėsti,- Skubėti nereikia.

Hunteris minutėlę atsipučia ir atsidūsta. 

- Girdėjau, jog nori mane kažkur nusivesti,- kiek atsigavęs prabyla vaikinas.

Pastebiu, kaip jo akyse žybteli smalsumo kibirkštėlės.

- Tikrai taip. Į gėlių parduotuvę, kurioje dirbu,- nevynioju į vatą.

Hunteris klausiamai kilsteli antakį.

- Pamatysi,- šypteliu atsakydamas.

Atsistoju ir ištiesiu Hunteriui ranką. Jis ją suima ir nusišypso. Atrodo, kad daugiau jokių klausimų jam nekyla. Kelionė neprailgsta ir visai greitai atsiduriame prie krautuvėlės durų. Hunteris stabteli ir nužvelgia visą pastatą. Nors ant durų kabo lentelė su užrašu, įspėjančiu, jog personalui pertrauka, vėl čiumpu Hunterio ranką ir įsitempiu jį vidun. Vos įžengus į patalpą, Hunterio dėmesį kaip mat prikausto įvairiaspalviai žiedai. Žibančiomis akimis jis uodžia viską, kas tik kvepia.

- Luktelk čia,- tariu vaikinui ir sulaukiu jo linktelėjimo.

Patraukiu personalo kambarėlio link. Žinau, jog Hanako rasiu būtent ten, žiūrinčią mylimą serialą. Kelissyk švelniai stuktelėjęs į duris, pagaliau jas praveriu. Kaip ir tikiuosi, Hanako įsijautusi stebi įtemptą momentą, tad net ir išgirdusi mane į einant neatsisuka.

- Atleiskite, pietų pertrauka. Dirbsime po dvidešimties minučių,- tik maloniai tarsteli.

- Tuomet jau eisiu,- nesulaikau švelnaus juoko.

Hanako kaip mat atitraukia akis nuo televizoriaus ekrano ir persisuka į durų pusę.

- Markai, ką čia veiki? Maniau, jog šiandien nedirbsi,- nusistebi moteris.

- Aš čia kitu reikalu. Atsivedžiau svečią,- puse lupų šypteliu. 

Lyg susipratusi, kokį svečią turiu omeny, Hanako plačiai nusišypso. Nė nesirūpindama, jog serija tik ką įpusėjo, ji paskubomis išjungia televizorių ir pakyla nuo fotelio.

- Nagi, neverskime svečio laukti,- ji švelniai stumteli mane atgal į krautuvėlę.

- O kaip jūsų serialas?- kilsteliu antakį.

- Baik jau. Pažiūrėsiu kartojimą,- Hanako šiltai nusijuokia ir numoja ranka,- Tai tik dingstis pailsėti nuo klientų. Nagi, paskubėk.

Energingai raginamas, sugrįžtu į patalpą, kurioje ir palikau Hunterį.

- Marki, gyvenime nesu matęs tokios gražios gėlės. Koks jos pavadinimas?- vos mane pastebėjęs nekantriai paklausia Hunteris.

- Tai sibirinis vilkdalgis. O kas gi šis saulės spindulėlis?- man iš už nugaros galvą kyšteli Hanako.

Hunteris kiek sutrinka, tačiau jau labai greitai jo veide įsitaiso nuoširdi šypsena.

- Sveiki, jūs turbūt panelė Hanako. Markas daug apie jus pasakojo,- vaikinas ištiesia savo ranką ir žaismingai išsitiesina,- Hunteris Bruksas, jūsų paslaugoms.

Hanako nedelsdama ją spusteli.

- Markai, kur radai tokį žavų jaunuolį?- nesusilaikiusi linksmai sukikena,- Galbūt surastum vieną ir man?

Hunteris truputėlį pasimeta, tačiau nusijuokia kartu su mumis.

- Vaje, kokia aš išsiblaškiusi. Tūpkit, kur patogu, tuojau užkaisiu arbatos,- Hanako pamoja sėstis ir niūniuodama kažkokią melodiją pradingsta kambarėlyje.

Prieinu kiek arčiau vaikino ir apglėbiu jį iš už nugaros.

- Atsipalaiduok, ji viską žino,- tariu, vogčia uosdamas gaiviai kvepiančius vaikino plaukus.

- Tu jai pasakei?- vaikinas nusistebi.

- O ką turėjau daryti? Ji pati viską suprato, mat niekaip negalėjau nustoti apie tave kalbėti,- šypteliu ir dar stipriau spusteliu vaikiną glėbyje,- Ji labai norėjo tave pamatyti.

Hunteris sukikena ir staigiai apsisukęs pavagia iš manęs mažą bučinuką.

- Ei, atiduok,- žaismingai susiraukiu.

Hunteris šypteli ir pasistiebęs vėl suglaudžia mūsų lūpas. Nieko nelaukęs, prisitraukiu jį dar arčiau.

- Pamenu, kai buvau tokia jauna kaip jūs,- netikėtai pasigirsta guvus Hanako balsas,- Džiaukitės, kol galit. Vėliau sveikata nebeleidžia daug šėlti.

Hunteris žaibo greičiu atšoka nuo manęs ir nutolęs per padorų atstumą, nejaukiai krenkšteli. Jo skruostus užplūsta raudonis. Tai pastebi ir Hanako. Priėjusi arčiau, ji švelniai patapšnoja Hunterio petį ir šmaikščiai jam mirkteli.

- Nagi nagi, nėra, ko gėdytis. Eime, nekantrauju su tavimi susipažinti.