Suffocation

50 skyrius

Mano galva kaip niekada tuščia. Esu toks sukrėstas, sudaužytas ir sumišęs, kad nebeįstengiu net elementariai mąstyti. Noriu rėkti, mėtyti aplink esančius daiktus, gal net verkti, tačiau negaliu nieko. Nepajėgiu nė normaliai įkvėpti. Vos ne vos priverčiu prisiartinti prie Hunterio palatos. Minutėlę tuščiai spoksojęs į duris, virpančiomis rankomis palenkiu rankeną ir įžengiu vidun. Negaliu net pažiūrėti į Hunterio pusę. Akimis nuskenuoju kiekvieną palatoje esantį daiktą, tačiau į vaikiną nedirsteliu nė akimirkai.

- Marki, ką čia veiki?- mano ausis pasiekia visai tylus Hunterio balsas,- Atleisk, kad tau ir vėl teko lankytis ligoninėje. Puikiai žinau, kad jų nemėgsti, tačiau jau pradeda atsibosti ir man pačiam. 

Puikiai girdžiu kiekvieną Hunterio ištartą žodį. Žinau, kad jis čia, visai šalia, tačiau nepajėgiu pakelti į jį akių. 

- Marki?- vėl išgirstu silpną vaikino balsą.

Nebeištvėręs kilsteliu galvą ir nukreipiu akis į Hunterį. Matau, kad jis stengiasi to neišduoti, tačiau jis ne tik atrodo, bet ir jaučiasi kaip mėšlo krūva. Dar minutėlę tyliai veriu Hunterį akimis. Krūtinę vis labiau kausto ir jaučiu, kad ima trūkti oro.

- Kada ruošeisi man pasakyti?

Išgirstu, kaip mano balsas lūžta. Hunterio veido išraiška kaipmat pasikeičia. Jo pavargusiame veide įžvelgiu kruopelę išgąsčio ir gėdos.

- Marki, aš...

- Kada ruošeisi man pasakyti?- jam nespėjus pabaigti, paklausiu kiek grubiau.

Mano kūnas ima virpėti, o vaizdą blokuoja besirenkančios ašaros. Nenoriu dar kada pravirkti Hunterio akivaizdoje, tačiau suprantu, kad šių ašarų tikrai nesustabdysiu. Netrukus šilti lašai nurieda mano skruostais žemyn. Ranka užsidengiu akis ir kilsteliu galvą į viršų.

- Atsiprašau. Turėjau tau pasakyti. Turėjau pasakyti anksčiau, bet suprask ir mane. Juk negalėjau tiesiog prieiti rėžti, jog sergu nepagydoma liga ir galiu net nesulaukti rytojaus. Tai velniškai skauda,- Hunteris tyliai sukūkčioja,- Nėra lengva mylimam žmogui pasakyti, kad miršti.

- Hunteri, po velniais, ar bent suvoki, kiek laiko iš manęs atėmei?!- nesusivaldau,- Ar bent supranti, kiek suknisto laiko iš manęs atėmei, o dabar sakai tai lyg niekur nieko! Vietoj to, kad padėtum prie visko priprasti, sušiktai suvarei peilį tiesiai man į nugarą.

Hunteris nunarina galvą ir stipriai suspaudžia baltą antklodę. Nekenčiu savęs už tai, kad rėkiu tokioje situacijoje, tačiau nemoku kitaip su tuo tvarkytis. Pyktis mano pakeltame balse yra ne kas kita, kaip skydas nuo skausmo.

- Neturiu, kaip pasiteisinti. Velniškai atsiprašau,- Hunteris liūdnai šypteli.

Drėgni jo skruostai ir apgailestavimų perkreiptas veidas verčia mano širdį dužti. Nusvirduliavęs prie Hunterio lovos, susmunku šalia jos. Drebančiomis rankomis suimu vaikino ranką ir veidu įsikniaubiu į patalus. Mudu dar kurį laiką praleidžiame tyloje. Visi skaudūs žodžiai dar nesusigulėjo. Nelaikau savo ašarų, bet man siaubingai sunku verkti. Jaučiuosi pažeidžiamas. Lyg ant mano skausmo nebūtų odos ir net menkas vėjo gūsis verstų jį kraujuoti. Turiu būti stiprus dėl Hunterio, tačiau tai padaryti velniškai sunku ir dar ilgai raminu save iki kol pakeliu užtinusias akis nuo drėgnos antklodės.  

- Hunteri, myliu tave taip stipriai, kad negaliu sau atleisti. Negaliu sau atleisti už viską, ką dariau ne taip. Negaliu sau atleisti už tai, kad nežinojau, kas vyksta. Prašau, nuo šios akimirkos, nebelaikyk visko savyje. Neversk manęs jaustis bejėgiu. Ir visai nesvarbu, kaip tai skauda,- mano balsas virpa, tačiau žodžiai tvirti kaip niekad,- Net jei ir kentėsime, tai darysime kartu.

Hunterio lūpas palieka tyli aimana, tačiau jose netrukus įsitaiso dėkingumo kupinas šypsnis. Jo užverktose akyse suspindi viltis.

- Nežinau, ką be tavęs daryčiau,- Hunteris suneria mūsų pirštus,- Neįsivaizduoju, kaip galėčiau atsidėkoti už viską, ką dėl manęs padarei.

Stengiuosi nusišypsoti kaip įmanoma šilčiau, tačiau neatslūgęs vidinis skausmas iškreipia mano šypseną. Tikiuosi, jog Hunteris to nepastebėjo.

- Tuomet pasilik su manimi. Neišeik.