Suffocation

12 skyrius

- Eureka!- krūpteliu, kai beveik visiškai tyliame automobilio salone nuaidi Hunterio balsas.

- Kas? Kur?- susiraukęs trumpam dėbteliu į visai netikėtai atkutusį draugą.

Porą valandų klausęsis jo dejonių ir aimanavimų dėl skaudančios galvos, be galo apsidžiaugiau, kai šis nors trumpam užsnūdo. Tačiau šiam prabudus, išsilaksto ne tik visi skausmai, bet ir nuovargis.

- Pasiekėme šiandienos tikslą. Mes Eurekoje,- sukikena Hunteris ir jo žvitrios akys kaip mat ima tyrinėti naują aplinką.

- Skamba kaip viena iš tų mažose Karterio smegenėlėse įstrigusių frazių, kurias jis pasako visiškai netinkamais momentais,- atsidūstu ir kilus pagundai, leidžiu akims kiek pasiganyti.

- Tiesa,- nusijuokia Hunteris, vis dar neatplėšdamas akių nuo lango.

Šypteliu ir toliau su saiku grožėdamasis aplinka vairuoju automobilį. Nors Eureka nepasirodo kažkuo išskirtinė, kažkas čia vis tiek patraukia dėmesį. Galbūt tokiam didmiesčio vaikui kaip aš, tiesiog neįprasta horizonte nematyti milžinų dangoraižių ir amžinos automobilių kamšaties.

- Stok! Suk kairėn!- vėl išgirdęs netikėtą šauksmą, staigiai priminu stabdžio pedalą.

Automobilis staigiai trukteli ir mano galva skaudžiai atsitrenkia į atramą. Jei ne saugos diržas, nosis, ko gero, jau būtų lūžusi nuo smūgio į kietą vairą.

- Kas per velnias, Hunteri? Navigacija rodė, kad reikia važiuoti tiesiai,- susiraukęs dirsteliu į šalimais sėdintį draugą.

- Pamačiau zoologijos sodo iškabą,- vaikinas nervingai sukikena.

- Tu ką?- sužaibuoju akimis,- Nori pasakyti, kad galėjau padaryti suknistą avariją dėl to, jog pamatei zoologijos sodo iškabą?

- Teoriškai taip,- Hunteris žaismingai susigūžia,- Ups, tik nemušk.

- Aš nebeturiu žodžių,- atsidusęs vėl čiumpu vairą.

Visa laimė, kad kelyje nepasimaišė nė vienas automobilis, tad niekas nenukentėjo. Kad neliktume stovėti vidury gatvės, pasuku automobilį Hunterio nurodyta kryptimi. Pastebiu, kaip šis pergalingai šypteli. Visą kelią iki lankytinos vietos važiuojame tylėdami. Nesakau, kad ši tyla labai maloni, bet tai nebuvo ir vienas tų nejaukių momentų. Vos tik mums įvažiavus į stovėjimo aikštelę, Hunteris it mažas vaikas prisispaudžia veidą prie lango. Priparkavus automobilį, vaikinas nedelsdamas išlipa lauk ir net pasišokinėdamas nudrožia kasos link. Užrakinu dureles ir nuseku jau visiškai atsigavusiam ir be galo energingam Hunteriui iš paskos.

Nusipirkę bilietus, po akimirkos atsiduriame įvairiausios gyvybės apsuptyje. Kompaniją mums palaiko ne tik linksmai nusiteikę lankytojai bei cypaujantys vaikai, bet ir aptvaruose savais reikalais užsiimantys gyviai. Jiems, panašu, stebėtojų džiaugsmai ir krykštavimai menkai terūpi. Vos išvydęs erdviame aptvare ramiai medžio ūglius skabančią žirafą, Hunteris žaibo greičiu atsiduria prie jos aptvaro. Šis, kiek pravėręs lūpas, spokso į gigantiško kaklo savininkę ir akylai stebi kiekvieną jos judesį.

- Marki, pažiūrėk kokia ji miela,- sukrykščia Hunteris.

Jei aptvaras neturėtų aukštos tvoros, garantuoju, kad jis jau seniausiai būtų įpuolęs vidun ir apsikabinęs gyvūno koją. Dirsteliu į be galo laimingą vaikiną. Pūstelėjęs vėjas lengvai pakedena jo plaukus, o saulė suspindi ne tik danguje, bet ir jo akyse. Šypteliu sau po nosimi ir visas susierzinimas kaip mat išgaruoja. Net ir nenorint teko pripažinti, jog Hunteris gerokai medumi pasaldino mano gyvenimo arbatą.