Suffocation

61 skyrius

Išgirdęs šiuos žodžius, nepajėgiu savęs sustabdyti. Kitą akimirką moteris jau sėdi mano virtuvėje. Jos akys laksto nuo vieno kampo prie kito, tačiau negaliu suprasti ar ją domina nauja aplinka, ar baisi betvarkė. 

- Tai?- atsainiai mesteliu,- Negi pamiršai, ko atėjai? Klok. 

Susierzinimui nepraeinant, šaldytuve susirandu alaus skardinę ir atsigeriu.

- Kaip ir sakiau, manęs to prašė Hunteris. Bet esu čia ne tik dėl to. Markai, žinau, kas nutiko,- moters akys susiduria su manosiomis,- Man tikrai siaubingai gaila.

Negalėdamas pakelti neperprantamos auros, nutraukiu šį akių kontaktą.

- Nuo kada tai tavo reikalas?- pasiremiu į spintelę.

- Markai, prašau. Esu čia, nes man tikrai rūpi. Noriu padaryti tai, ką pažadėjau Hunteriui,- Ava prikanda lūpą.

- Gerai, tebūnie,- atsidūstu ir priėjęs prie stalo atsisėdu priešais mamą.

- Markai, noriu tavęs atsiprašyti.

- Ką?- pasitikslinu, negalėdamas patikėti savo ausimis.

Ava nedrąsiai suima mano ranką. 

- Atleisk man. Žinau, kad nebuvau gera motina. Dar prieš tau gimstant galvojau, jog noriu būti daugiau nei mama. Norėjau tapti didžiausiu tavo ramsčiu ir paguoda. Norėjau būti draugė, bendramintė, ugdytoja. Norėjau, kad turėtum viską. Ilgą laiką maniau, jog taip ir buvo, tačiau tik visai neseniai supratau, kaip stipriai klydau. Markai, atleisk, kad tau teko tiek iškęsti. Atleisk, kad palikau tave vieną, kai tau labiausiai reikėjo mano paramos. Atsiprašau, kad ignoravau tavo norus ir svajones. Atsiprašau, jog tave nuvyliau. Atleisk, kad viskas taip susiklostė. Aš...- nebaigusi minties Ava pravirksta.

Pirmą kartą po ilgo laiko mano širdis suspurda kiek smarkiau. Galvojau, kad nekenčiu savo motinos visa esybe, tačiau jos įskaudinta mano pusė pagaliau gauna tai, ko tiek ilgai troško - nuoširdų atsiprašymą. Nedrąsiai pakylu nuo kėdės ir pritūpęs prie mamos, ją apglėbiu. Tarp mūsų stoja tyla, lydima jos tylaus kūkčiojimo. Mintyse zuja šimtai neištartų žodžių, kuriuos noriu jai pasakyti, tačiau negaliu. Bijau, kad ši akimirka pasibaigs. Kaip ir visos kitos.  

*

- Taigi, jūs su Hunteriu buvote kartu?- mama prie lūpų kilsteli arbatos puodelį.

Nustembu išgirdęs tokį klausimą, tačiau linkteliu. Ji liūdnai nusišypso. 

- Tą dieną, Hunteris pakvietė mane su juo susitikti. Kai paklausiau, kur man reikia atvykti, supratau, jog kažkas negerai. Žinojau, kad privalau ten nuvažiuoti. Susitikome ligoninės palatoje ir jis man viską papasakojo. Apie tave, apie savo ligą, apie jus. Atrodė, kad Hunteris nujautė tai, kas jo laukia,- moteris pasilenkia ir ima raustis prie stalo gulinčioje savo rankinėje.

Netrukus ji ištraukia baltą vokelį ir švelniai paguldžiusi jį ant stalo, stumteli man.

- Hunteris prašė perduoti jį tau. Jis norėjo, kad pasikalbėtume ir susitaikytume. Prieš man išeinant, Hunteris paprašė, jog pasirūpinčiau tavimi, kai jo nebebus. Kitą rytą sužinojau, jog jis nepabudo.

Kurį laiką tuščiai spoksau į voką ant stalo. Nesu tikras ar mano galva spengia nuo alkoholio, ar nuo joje nebetelpančių minčių. Nežinau, ko tikėtis. Nenoriu atplėšti voko, tačiau suvokiu, jog jame guli paskutiniai Hunterio žodžiai, kurių niekada taip ir neišgirdau.