Suffocation

31 skyrius

Po nejaukios ir ganėtinai neramios nakties ligoninės palatoje, tikrai apsidžiaugiu, kai ryte mudu paliekame tą nelemtą pastatą. Nekenčiau ligoninių ir šito negalėjo palengvinti net faktas, kad su manimi buvo Hunteris. Viską tik blogino tai, jog jis ir buvo šio vizito priežastis. Kiek atkutę, parvykstame atgal į motelį ir susikrovę daiktus, išsiruošiame namo. Mačiau nusivylimą Hunterio akyse, tačiau garsiai prieštarauti šis nepanoro. Vaikinas, ko gero, ir pats puikiai suvokė, kad tęsti šią kelionę nebūtų buvę normalu. Juolab, kai pagal planą būtume praradę tik paskutinę parą Los Andžele.

Vairavimą iki namų, be jokios abejonės, perimu aš. Kad ir kaip nenorėjau visą dieną kiūtoti prie vairo, Hunterio poilsis buvo neužginčijamas prioritetas. Mums išvykus iš Los Andželo, sekundėlei dirsteliu į galinio vaizdo veidrodėlį ir atsisveikinu su atradimų kupinu miestu. Nuo kelionės pradžios, Hunteris vis dar nepratarė nė žodžio. Pokalbio nevedu ir pats, taip suteikdamas jam progą pailsėti. Ramiai vairuoju automobilį į priekį. Kaitra jau kiek atlėgusi, tad net ir šviečiant saulei, jau įmanoma patogiai keliauti.

- Marki,- netikėtai pasigirsta senokai automobilyje neskambėjęs Hunterio balsas,- Turiu prašymą.

- Kokį?- neatitraukdamas akių nuo kelio paklausiu.

- Prašau, nieko apie tai nepasakok mano tėvams,- su dvejone pareiškia vaikinas.

- Manau, kad jie turėtų apie tai žinoti,- dirsteliu į Hunterį.

- Beveik visą savo gyvenimą praleidau po padidinamuoju stiklu ir pagaliau gavęs progą pabėgti, susimoviau. Nenoriu girdėti jokių priekaištų,- vaikinas nukreipia į mane viltingą žvilgsnį,- Prašau.

- Gerai,- po minutėlės apmąstymų atsidūstu,- Jei nori, nieko jiems nesakysiu.

- Ačiū,- tyliai ištaria Hunteris ir pakšteli mano žandą. Pajutęs, kaip ima kaisti mano skruostai, pasuku galvą kiek į šoną.

- Nepulk manęs iš pasalų. Galėjau padaryti avariją,- burbteliu.

- Tikrai padarysi, jei bandydamas paslėpti išraudusį veidą ir toliau žiūrėsi pro šoninį langą,- sukikena Hunteris ir švelniai pavelia mano plaukus.

- Panašu, kad ramybės daugiau nebebus,- atsidūstu ir nesusilaikęs šypteliu.

*

Važiuodamas į Los Andželą galvojau, kad baisiau už keletą valandų automobilyje jau nieko nebus. Deja, klydau. Namo planavome sugrįžti per dvi paras, tad dienai teko daugiau nei dešimt valandų už vairo. Į pakelėje rasto motelio stovėjimo aikštelę įriedame jau pradėjus temti. Mano akys klaikiai peršti nuo įtempto spoksojimo į kelią, o ir pats jaučiuosi siaubingai išvargęs. Tenoriu kristi į lovą ir ramiai ištiesti savo sustirusias kojas. Dirsteliu į keleivio sėdynėje užsnūdusį Hunterį.

Tolygus jo kvėpavimas išdavė, kad šis kietokai įmigęs. Dar minutėlę stebiu vaikiną ir nejučia sau šypteliu. Nesusilaikęs, pasilenkiu arčiau jo ir švelniai lūpomis paliečiu kaktą. Šis į tai visiškai nesureaguoja ir toliau kuo ramiausiai snaudžia. Grauždamas save dėl to, kad teks jį pažadinti iš saldaus miego, nusprendžiu dar kiek palūkėti. Blausiai gatvės žibintų apšviestame automobilio salone, bandau apmąstyti tai, ką jaučiu. 

- Hunteri Bruksai, net neįsivaizduoji, kaip stipriai pamečiau dėl tavęs galvą. Nesuprantu, kaip toks saulės spindulėlis galėjo sužibti mano niekada nepraskaidrėjančiame danguje, tačiau niekada nesiliauk. Girdi, niekada.