Suffocation

13 skyrius

Apsilankymas zoologijos sode buvo daug įdomesnis nei tikėjausi. Nespėjau net susivokti, kaip prieš akis pralėkė kelios valandos. Diena pamažu persirito į antrą pusę. Niekur neskubėdami, su Hunteriu žingsniuojame automobilio link. Vaikinas jau keletą minučių linksmai pasakoja apie visus matytus gyvūnus lyg nebūčiau buvęs kartu su juo. Per ilgą mūsų pažinties laiką jau buvau pratęs prie tokio perdėto Hunterio džiaugsmo ir man tai visiškai netrukdė.

- Žinai, bendravimas, kad ir su gyvūnais, išties atima daug energijos. Visai mielai iš to milžiniško smauglio pasidaryčiau rūkytų dešrelių,- atsidūsta Hunteris ir kelissyk delnu paglosto savo urzgiantį pilvą.

- Juk sakei, kad ta gyvatė tau patinka,- išriečiu antakį.

- Bet man patinka ir dešrelės. Kam man ta gyvatė, kai turiu tave,- vaikinas susijuokia, darydamas savo pusės automobilio dureles.

- Apsimesiu, kad negirdėjau, kaip pavadinai mane gyvate. Tačiau tikiuosi, kad iš manęs dešrelių negaminsi, ar ne?- pašaipiai paklausiu, klestelėdamas į saulės gerokai įkaitintą sėdynę.

- Tikrai ne! Nebent per artimiausią pusvalandį negausiu valgyti. Tuomet neatsakau už savo veiksmus,- Hunteris patrauko pečiais ir užsisegęs saugos diržą patrina delnais,- Nagi, ši mašina pati savęs vairuoti nemoka, paskubėk.

- Panašu, kad vairuoti jau galėtum ir pats,- burbteliu.

Hunteris patogiai įsitaiso savo vietoje, taip parodydamas, kad nesiruošia nieko daryti.

*

Apie buvimą alkanu jis tikrai nemelavo. Nedidelėje, tačiau gausiai žmonių nusėstoje užkandinėje nebuvo kito veikėjo, kuris užsisakytų du didelius mėsainius ir ledų kokteilį vien tik sau. Niekaip nesupratau, kaip šitiek maisto vienu kartu galėjo sutilpti tokio lieso vaikino skrandyje. Aš taipogi nevalgiau pusryčių, tačiau toli gražu nebuvau toks peralkęs. Hunteris siurbteli paskutinį gurkšnį savo braškinio ledų kokteilio ir atsipalaiduoja kėdėje.

- Dabar dėl savo likimo gali nesijaudinti. Aš visiškai sotus,- vaikinas tingiai šypteli.

- Panašu, kad turėtum būti ne tik sotus, bet ir persivalgęs,- prunkšteliu, valydamas riebaluotus pirštus į servetėlę.

- Nepasakyčiau,- vaikinas gūžteli pečiais,- Beje, kiek dabar valandų? Vasarą niekaip neįmanoma susiorientuoti laike.

- Beveik aštuonios vakaro,- tariu dirstelėjęs į telefono ekraną.

- Baigiasi dar viena mūsų kelionės diena,- svajingai atsidūsta Hunteris.

- Dar tik trečia. Ši kelionė tau dar spės įgristi iki gyvo kaulo,- pareiškiu, palengva stodamasis nuo kėdės.

- Vis dėlto, nepažįsti manęs taip gerai, kaip sakaisi pažįstąs. Turėtum puikiai žinoti, kad niekada nemetu ir nesigailiu to, ką darau,- šypteli ir atsistojęs pristumia kėdę prie staliuko,- Patikėk, tuoj ir tu pripažinsi, jog tai geriausia kelionė tavo gyvenime.

Išgirdęs visiškai užtikrintą Hunterio teiginį, nesulaikau šypsnio.

- Dar pažiūrėsim,- tarsteliu ir pravėręs užkandinės duris, išleidžiu vėl pilną energijos draugą lauk.

Šį kartą, už pikapo vairo sėda pats Hunteris. Pavalgęs ir visiškai išsiblaivęs, vaikinas jau be jokių priekaištų sutiko perimti šią pareigybę.

- Tikiuosi, kad vietos kokiame motelyje dar rasime,- prabylu vos mums išvažiavus iš užkandinės stovėjimo aikštelės.

- Šis miestas gal ir gražus, tačiau čia nėra tiek turistų, kad išgraibstytų visus kambarius,- Hunteris sustoja prie šviesoforo ir akimirkai atsisuka į mane,- Nesijaudink, nakvynės planus jau seniai apgalvojau. Tačiau šiandien, visgi, jie šiek tiek keičiasi.