Suffocation

39 skyrius

Vargais negalais išsiropštęs iš lovos, nupėdinu į vonią praustis. Po poros valandų jau turėčiau sėdėti savo dėstytojo kabinete ir klausytis pirmosios naujo semestro paskaitos, tad reikia suktis pakankamai greit. Susitvarkęs ir persirengęs, nusprendžiu važiuoti pas Hunterį. Įsėdęs automobilin, nedelsdamas nurūkstu vaikino namų link. Žinau, kad šis tikrai dar nebus niekur išėjęs. Nebūčiau nustebęs, jei jis vis dar tebesivoliotų lovoje. Sustojęs prie Hunterio namo, ištraukiu raktelį iš užvedimo spynelės ir užrakinęs automobilį patraukiu prie durų. Kelissyk stuktelėjęs, netrukus sulaukiu atsako. Tarpdury išdygsta kaip visuomet gerą aurą spinduliuojanti Šarlotė.

- Sveikas, Markai,- šiltai šypteli moteris.

- Laba diena, ar Hunteris vis dar namie?- mandagiai paklausiu.

- Taip, jis savo kambaryje. Jei vis dar miega, versk jį iš lovos ir paskubink ruoštis. Ir nepamirškite, kad mes namie,- šelmiškai mirkteli Šarlotė.

Nejaukiai nusišypsojęs linkteliu ir įėjęs vidun patraukiu laiptų link. Užkopęs į antrą aukštą, pasuku vaikino kambario link. Nė nesivargindamas belstis į duris, iškart jas praveriu ir įžengiu į vidų. Mano akis jau begalinį kartą pasitinka nedidelis, tačiau jaukus Hunterio kambariukas. Viskas čia lygiai taip pat, kaip ir paskutinį sykį. Tie patys plakatai ant baltų sienų. Tos pačios girliandos virš to pačio daiktais apkrauto stalo ir ta pati kampe stovinti lova, kurioje ramiai ir guli Hunteris. Nepastebimai šyptelėjęs sau po nosimi, prisiartinu prie jo. Atrodo, kad vaikinas vis dar miega, stipriai apglėbęs savo pagalvę.

- Žinai, vietoje tos pagalvės turėčiau būti aš,- tarsteliu palinkęs virš Hunterio ausies.

Šis sukruta ir kiek pasimuistęs staigiai pašoka.

- Marki? Kaip čia atsidūrei?- suglumęs paklausia Hunteris.

- Įėjau pro duris,- prunkšteliu.

- Taip, aš tikrai nesapnuoju. Tu Markas, kurį pažįstu,- vaikinas sukikena.

- Tikrai taip,- šypteliu ir klesteliu šalia jo.

Dar kiek užsimiegojęs vaikinas kaip mat susirango mano glėbyje.

- Pasiilgau tavęs,- šis sušnibžda mano kaklo linkyje.

- Ir aš tavęs,- taręs švelniai pakšteliu Hunterio viršugalvį.

Vaikinas kilsteli galvą ir sužiūra man į akis.

- Tikrai ne taip stipriai kaip aš,- nusišypso.

Prisitraukiu vaikiną arčiau, taip priversdamas jį atsidurti ant mano kelių. Rankomis apsiveju jo liemenį.

- Dar pažiūrėsim,- šypteliu.

Hunteris taip pat atsako šypsniu ir palinkęs arčiau suliečia mūsų lūpas. Pamažu atsargūs bučiniai perauga į rimtesnius ir godesnius. Mano rankos pačios susiranda kelią po laisvais vaikino marškinėliais ir ima tyrinėti švelnią jo nugaros odą. Hunterio pirštai įsivelia į mano plaukus ir su jais pažaidžia. Krimsteliu vaikino apatinę lūpą, taip sulaukdamas stipresnio plaukų timptelėjimo. Nenutraukdamas bučinio, rankomis nuslystu prie vaikino klubų ir švelniai juos spusteliu. Šis, nesitikėjęs tokio gesto, išleidžia keistą prislopintą aimaną. Atsitraukęs velniškai šypteliu.

- Ar ilgai svajojai apie tokius dalykus?- paklausiu, taip priversdamas vaikiną dar labiau susigėsti ir išrausti.

- Pamiršk. Tiesiog tęsk, ką pradėjęs,- Hunteris pabando išsisukti.

- Atleisk, saulyte, tačiau mūsų laukia universitetas,- atsidūstu.

Hunteris šiek tiek susiraukia.

- Dar dvi minutes,- šis patempia apatinę lūpą.

Supratęs, kad niekaip neatsispirsiu tokiam mielam Hunterio elgesiui, nusišypsau.

- Tik dvi su puse,- tariu ir nusitempiu vaikiną į lovą dar vienai bučinių sesijai.

Ji, spėju, tęsiasi tikrai ilgiau nei dvi minutes. Pagaliau atsitraukęs, nužvelgiu po savimi sunkiai alsuojantį vaikiną. Susivėlę plaukai, kiek patinusios lūpos, daili figūra bei vis šmėsčiojantys raktikauliai baigia išvaryti mane iš proto. Noriu daugiau. Daug daugiau. Tačiau puikiai suprantu, kad dabar tai neįmanoma ir teks tyliai susitvarkyti su užklupusiomis nešvankiomis mintimis.