In darkness

5 Dalis

Jaučiausi keistai galvodama, kad mano apatinius paėmė vaikinas, kurį pirmą karta tik matau, bet tas jo žvilgsnis... Kraupus. Nenoriu be reikalo kaltinti jo, bet nesu be atminties, puikiai pamenu ką darau ir kur ką pasidedu. Visgi rytoj grįžus iš darbo apieškosiu kambarį ir tikiuosi rasiu juos kur nors nukritusius.

Rytas buvo be galo lietingas ir niurus. Eidama į darbą mačiau, kaip kareiviai bėgioja parke. Nesuprantu, kaip jiems nešalta, o tuo labiau, kaip jie nesuserga. Turbūt imunitetas stipresnis. Arba niekas nekreipia į jų ligas.

-Ana, sutvarkyk šituos dokumentus,-sumurmėjo viršininkę ir numetė man ant stalo kelis aplankalus.

-Taip, ponia,-mandagiai atsakiau. Ji išėjo iš mano kabineto nieko daugiau nesakiusi. Atsidususi pradėjau dirbti tikėdamasi, kad bent šįkart ji bus patenkinta. Mano viršininkė yra atsiprašant tikra kalė. Nesu girdėjusi, kad ji kažkada maloniai bendrautu su savo darbuotojais, paprašytu ar net padėkotu. Kelis kartus norėjau išeiti, bet man reikia darbo, kad galėčiau nusipirkti savo butą. Jau nedaug trūksta, bet vis dėl to dar turiu kentėti čia.

Įsijungusi kompiuterį įėjau į biuro investicijų duomenys. Pradėjusi skaičiuoti ir viską pildyti į popierius išgirdau, kaip suskamba mano telefonas. Susiraukusi paėmiau telefoną ir atsiliepiau.

-Anastasija Brever, Fetter biuras, klausau.

-Prie tokio oficialumo galima priprasti,-kitame laido gale išgirdau Koper balsą.

-Kodėl man skambini? Tikrai nieko nepamiršau,-sumurmėjau. Po to įvykio jis pasidarė keistas, pirmiau taip nekreipdavo į mane dėmesio, o tuo labiau neskambinėdavo man.

-Palikt nepalikai, bet turiu kai ką kas tau priklauso ir manau norėtum atsiimti,-dusliai tarė. Jaučiu jo balse paslėptą pašaipą, kas mane nervina. Nekenčiu jo asmenybės.

-Ką palikau ir iš vis, kaip gavai mano darbo numerį?

-Vakare rūsyje,-tai pasakęs jis padėjo telefoną neatsakydamas į mano klausymus. Susinervinus padėjau telefoną į šoną ir perbraukiau pirštais per savo plaukus. Nežinau ko jis nori iš manęs, bet aš nueisiu ir šįkart tikrai jį išdėsiu į šuns dienas. Turbūt pamatęs pirmiau mano baimę, jis pagalvojo, jog tai neblogas žaidimas.

Baigiau darbą prieš aštuonias. Padėjusi visus dokumentus ant viršininkės stalo pasiėmiau savo paltą ir išėjau iš biuro. Noriu grįžti namo ir panirti į šiltą vonią, bet turiu nueiti pažiūrėti ko iš manęs nori Koper. Visada pasižymėjau smalsumu ir žinau, kad turėčiau jį valdyti, bet negaliu. Noriu sužinoti ką jis turi.

Pamačiusi kareivines įkvėpiau ir paspartinau žingsnius. Kuo greičiau ten atsidursiu, tuo greičiau išeisiu. Esu per daug pavargusi, ten ilgiau užsibūti.

Įėjusi į pastatą nusileidau laiptais į rūsį, bet ten nieko nebuvo tik uždegta žvakė. Kokia aš kvaila, jis turbūt tik juokavo, o aš kaip idiotė atėjau čia. Apsisukusi norėjau išeiti, bet prie laiptu pamačiau stovinti Zack. Jis buvo atsirėmęs į turėklus ir be jokių emocijų mane stebėjo. Pasijaučiau nejaukiai nuo jo žvilgsnio todėl nuleidau akis.

-Sakyk ko norėjai ir atiduok tą daiktą, kuris priklauso man,-burbtelėjau.

-Ne taip greitai,-prabilo.

-Koper aš esu pavargusi ir noriu eiti namo,-pakėliau akis į jį.

-Žinau, bet vis dėl to buvau teisus dėl tavo smalsumo,-šyptelėjo ir priėjęs prie kėdės atsisėdo. Stebėjau, kaip jis išsitraukė cigarečių pakelį ir išsiėmęs cigaretę įsidėjo sau tarp lupų.-Smalsumas pražudė katė,-tyliai sau tarė prisidegdamas.

-Nesu nusiteikusi tavo nesąmonėms, iš vis neturėjau čia ateiti,-sumurmėjau ir apsisukau eiti iš čia, kai išgirdau jo žodžius, kurie privertė mane sustingti.

-Tau patinka raudona spalva?

TRUMPOKA, žinau, bet ryt pažadu parašysiu ilgesnė. Palikite komentarų ir nepamirškite paspausti VOTE! Myliu <3