In darkness

43 Dalis

Sėdėjau su Zack savo kabinete ir laukiau, kol keli policininkai atves mūsų ieškoma paštininką. Tikiuosi jis turės mums naudingos informacijos ir nors kiek leis mums priartėti prie Anastasijos. Jau kelios dienos, kaip ji dingusi, o aš neturiu jokio kabliuko už kurio galėčiau užsikabinti.

-Jie jau tris valandas veža tą paštininką. Jau geriau būčiau aš išvažiavęs pasiimti jo,-suburbėjo Zack.

-Tu pritrauktum per daug dėmesio. Be to ne visus pasiekė tą žinią, kad esi nekaltas.

Vis bandau jį užlaikyti, bet tas idiotas nori pasirodyti žmonėms jau dabar. Jam visiškai nerūpi, kad tai kol kas dar nėra naudingas žingsnis.

-Koks skirtumas,-pavartė akis. Nieko daugiau jam nesakiau, nes neturiu kantrybės, ypač tada, kai iš tikro tie idiotai vėluoja.-Papasakok apie tą maniaką.

-Per daug nieko nežinau apie jį, tik tai, kad jis mėgsta palikti rožės savo aukų namuose. Prieš pagrobdamas jas, pirmiausia joms rašinėdavo. Jei Anastasija būtu ankščiau pranešusi policijai, galbūt būčiau suvokęs, kas tai,-sumurmėjau.

-Kodėl nutraukėte bylą?-paklausė.

-Nenutraukėme, tiesiog užšaldėme,-pažiūrėjau į jį. Nenorėjau palikti šios bylos, bet kadangi buvau tik praktikantas, kuris turėjo klausyti savo viršininko. Jaučiuosi kaltas, nes tu merginų šeimos taip ir nesužinojo, kad galėjo taip pasielgti su jų vaikais. Bet kadangi esu dabar aukštesnėse pareigose, šįkart nepaleisiu šios bylos taip lengvai ir atiduosiu visas jėgas, kad tik surasčiau tą išsigimėlį.

-Tas žmogus turėjo ilgai ją stebėti ar net pažinoti. Turėtume patikrinti visus jos pažįstamus,-burbtelėjo.

-Turi įtariamųjų?

-Jos buvęs, nors nelabai jis ten su ją ir draugavo,-atsirėmė į kėdės atlošą.-Jis atsikraustė prieš kelis metus, buvo kone vienų pavyzdingiausių vyrų mieste. Buvo lakūnas ir šiek tiek laikė pyktį ant kareivių. Ilgai jis nelaukęs pradėjo merginti Anastasija. Kiek girdėjau jie ilgai nebuvo kartu, nes jai nelabai jis patiko. Po to karto jis pradingo ir grįžo į miestą dieną prieš tai, kai ta merga nusprendė mane paerzinti.

-Paerzinti?

-Nekreipk dėmesio,-sumurmėjo.-Jis vienintelis mano įtariamasis. Daug kas atitinka, todėl siusk savo pakalikus, kad jie patikrintu jį.

-Ne tu čia vadas,-piktai pažiūrėjau į jį, nors jam visiškai buvo nusispjaut. Suprantu, kad jis jaudinasi, bet su savo tokių elgesių, jis blaško mane... bei nervina.

Išgirdusi, kaip prasidaro kabineto duris, pakėliau akis, pamatydamas Džoša ir Kevina. Jiems kiek pasitraukus, pro duris įėjo mūsų laukiamas paštininkas. Mačiau, kad jis yra išsigandęs ir turbūt jau galvoja, kad prisidirbo, kaip reikalas.

-Sveikas, aš agentas Krisas Kalvitas, o čia... Kareivis Zack Koper,-kiek stabtelėjęs pristačiau jį.

-Ar aš kažką padariau?-drebančių balsų paklausė.

-Mes tik norime apklausti,-prabilo Zack.

-Turbūt žinai, kad generolo duktė dingusi, o tu kaip tik jai į darbą prieš kurį laiką atnešei siuntinį. Gal pameni, kas tau jį įteikė?-nenorėjau per daug tempti laiko, todėl iš kart ėjau prie reikalo. Kiekviena sekundė yra svarbi, nenoriu pavėluoti ir leisti dar vienai merginai mirti siaubingose kančiose.

-Ne, aš tiesiog atėjęs į darbą radau sukrautus savo siuntinius, kuriuos turiu išnešioti,-pažiūrėjo į mane.

-Kas priimą siuntinius?-vėl uždaviau klausimą.

-Maria arba Džiordetė.

-Šįkart važiuoju aš, tu toliau kapstykis,-sumurmėjo Zack. Linktelėjau jam ir stebėjau, kaip jis pakyla nuo kėdės ir palieką kabinetą.

-Galbūt kas nors užsisakinėdavo rožės?-paklausiau.

-Kelis kartus.

ANASTASIJA

Girdėjau, kaip kažkas rakina rūsio duris. Bijojau, kad ateis vyras, nes jam patinka kelti man skausmą. Nors retai jis čia pasirodo, bet kai tik ateina, visada palieka man kelias mėlynes. Jie vis dar nepasakė, ko jiems reikia iš manęs, bet aš jau turiu įtarimų, kurie mane be proto gąsdino. Stengiausi rasti nors menka galimybė, kaip man iš čia pabėgti, bet čia per tamsu. Aš nieko nematau.

-Labas brangute,-išgirdau jų balsus. Susigūžiau kampe, užsidengdama akis, laukdama kol jie uždegs šviesą. Girdėjau, kiek jie prieina prie manęs ir kažką padeda ant kėdės. Vos vos prasimerkiau ir patraukiau savo rankas leisdama akis priprasti prie šviesos Galiausiai ant kėdės pamačiau padėtą maistą: bandelė ir stiklinė vandens. Buvau velniškai alkaną, bet nedrįsau prie jų valgyti.-Man atrodo laikas jai su mumis susipažinti artimiau,-sukikeno moteris. Sutrikusi pažiūrėjau į juos.

-Tu visiškai teisi. Juk mūsų augintis turi žinoti, kas jo šeimininkai.

-Ką jūs žadate daryti?-tyliai paklausiau. Mano balsas buvo užkimęs ir vos besigirdintis. Priežastis turbūt yra tą, kad guliu ant plono čiužinio be jokios antklodės ir čia yra šalta bei drėgna patalpa.

-Susipažinsim,-jie kartu, tai pasakė ir galiausiai atsirišo kaukės parodydami savo veidus.

OOOOOOOO IR VĖL INTRIGA. Jaučiu didžiausia, kokia esu parašius :D Na dabar spėliojam, kas per paukščiai jie :D Parašom nuomones ir paspaudžiam VOTE :>