In darkness

18 Dalis

Mintyse dėjosi tikras balaganas jam tai ištarus. Ar aš galėčiau sutikti vien tam, kad galėčiau jausti jį? Pabučiuoti? Kodėl aš išvis apie tai galvoju, žinodama, kad tai pažemins mano orumą? Kad ir kas nutiko, man tai nepatinka. Nenoriu būti kažkieno žaislas, kuris patenkina jo norus. Nors mano kūnas ir reikalauja pratęsimo, jis nori sutikti, bet blaivaus proto aš vis dar turiu.

-Tu ir vėl per daug galvoji,-atsitraukęs nuo mano kaklo, prabilo.

-Tu nori, kad bučiau tavo žaislas,-pakėliau savo žalias akis į jį. Tikėjausi, kad jis pasimes, galbūt paprieštaraus, bet jis žiūrėjo į mane rimtu veidu. Ar tai patvirtinimas, kad jam aš reikalinga, kaip lėlė?

-Jau sakiau tau, kad mano skonis specifinis,-sumurmėjo. Jam atsitraukus nuo manęs per žingsnį, pasijaučiau daug laisvesnė ir drąsesnė.

-Taigi tu pripažįsti, kad aš tau esu kažkokia lėlė, kuria tu gali manipuliuoti?

Buvau tokia nusivylusi, bet ne juo, o savimi. Visiškai suskystėjau ir dabar jau tikrai suprantu, kad esu silpna. Paveikta silpnumo ir kūniškų malonumų, pasidaviau jam.

-Dramatiškai skamba žodis lėlė,-truktelėjo pečiais.

-Dieve,-sumurmėjau ir sarkastiškai nusijuokė.-Tau net nerūpi. Turėjau suprasti, kad buvimas mulkiu pas tave įgimta.

-Tai dabar jau prisimeni savo aštrų liežuvį? Galiu lažintis, kad maniškis labiau patyręs,-tai nenuskambėjo, kaip pašaipa, labiau, kaip teiginys, kuris primena, man įvykius mano kambaryje.

-Na tikiuosi, nepražūsi su savo patyrusiu liežuviu,-burbtelėjau ir daugiau nenorėdama praleisti nei minutės prie jo, apsisukus nuėjau link pastato. Džiaugiausi, kad pasipriešinau jam, bet tuo pačiu jaučiausi vieniša. Suprantu tik tiek, kad jaučiu jam simpatiją ir nesvarbu, koks niekšas vis dėl to jis yra.

-Dukra,-tik įėjusi į pastatą sutikau savo tėtį.

-Noriu namo,-sumurmėjau. Tikrai nebenorėjau čia praleisti nei minutės, ypač tada, kai aplink sukinėjasi Zack.

-Deividas irgi nebenori čia būti, taigi parveš tave. Beje kieno čia švarkas?

-Deivido,-pavarčiau akis. Dabar norėjau jį stipriai apkabinti ir padėkoti už išgelbėjimą.

-Tikras džentelmenas,-šyptelėjo.

-Net negalvok,-perspėjau jį. Jei jis pradėtu čia kalbėti apie santykius su tuo vaikinu, tai tikrai mane sunervintu. Nuėjusi prie Deivido, šyptelėjau jam parodydama į duris. Negalėjau tiesiai šviesiai sakyti, kad dingstam iš čia, ypač tada, kai jis stovi prie savo tėvo ir kelių verslininkų.

-Atsiprašysiu ponai, turiu palydėti šią damą namo,-jis mandagiai šyptelėjo vyrams ir atkišęs man savo ranką, leido įsikabinti. Norėdama pasirodyti nemandagi, įsikabinau į jo parankę ir maloniai nusišypsojau tiems aristokratams.

Vos mums išėjus į lauką, pasitraukiau nuo jo ir atsidusau. Pasilenkusi nusiaviau savo aukštakulnius, pagaliau galėdama pailsinti savo nuvargusias kojas.

-Tu tikra dama,-prunkštelėjo.

-Tylėk, kol negavai iš jų per galvą,-burbtelėjau nueidama prie jo automobilio. Įsėdusi pasidėjau aukštakulnius ant galinės sėdinės, prisisegiau diržą ir atrėmiau galvą į langą. Mano akys užkliuvo už Zack, kuris stovėjo kiek toliau nuo mūsų prie savo automobilio ir rūkė. Nesu įsitikinusi, ar jis žiūri į mane, bet tas nemalonus jausmas, lyg tave kažkas matytu, buvo.

-Ar viskas gerai?-paklausė Deividas.

-Taip, tiesiog noriu kuo greičiau eiti į lovą.

Daugiau, nei jis, nei aš, nekalbėjome. Mintyse svajojau apie šiltą lovą, kurioje galėsiu pasinerti į savo sapnus ir pamiršti sunkią, bei nuviliančią dieną.

Įėjusi į namus, nusivilkau Deivido švarką ir padaviau jam, tyliai padėkojau.

-Labanaktis, Ana,-jis šyptelėjo ir nuėjo į savo kambarį. Nuėjusi į virtuvę, įsipyliau į stiklinę sulčių ir taip pat užlipau į savo miegamąjį. Įjungusi šviesą, kažkodėl tikėjausi pamatyti čia stovintį Zack su savo pasipūtusią šypseną, bet to nebuvo. Padėjusi stiklinę ant naktinio staliuko, nuėjau prie spintos ir nusivilkau suknelę. Apsirengusi šiltą pižamą, paėmiau drėgnas servetėles ir nusivaliau makiažą. Priėjusi lovą, kritau į ją veidu panirdama į minkštą pagalvę. Dar niekada taip nesidžiaugiau būdama namuose.

Užsiklojusi, išjungiau šviesą ir apsikabinau pagalvę. Užmerkusi akis, nenorom atgaminau įvykius įvykus tarp manęs ir Zack: jo lupos, bučiniai ant kaklo ir tos vyriškos rankos, kurios akiplėšiškai mane lietė. Nenoriu taip galvoti, bet iš tikro šiek tiek gailiuosi jam pasipriešinusi. Man patiko tas jausmas, kuris atsirasdavo jam bučiuojant mano kaklą. Niekas nebuvo privertęs manęs jaustis tokia geidžiama ir patrauklia. Turiu nustoti elgtis, kaip kvailė.

Pramerkiau akis išgirdusi krebždesį savo kambaryje. Pasitrynusi akis, įjungiau stalinę lempą, bet nieko nebuvo. Akimis peržvelgiau savo kambarį, sustodama ties komodą ant kurios buvo kažkas padėtą. Pakilusi iš lovos, lėtai nuėjau prie to paslaptingo daikto, kuris pasirodo buvo, tik juoda dėžė su raudonu kaspinu. Atidariusi ją, pamačiau tik raštelį. Paėmusi į jį į rankas, išlanksčiau pamatydama ranka parašytus žodžius.

Šiandiena atrodei gražiai. Stebiu tave.

Kas per velnias?

Kadangi buvote nuostabios ir parašėte komentarų, kurie mane privertė šypsotis, kaip idiote, tai dovanoju jums naują dalį! Jei norite gauti naują dalį rytoj, sąlygos nesikeičia! Myliu! <3